21 skyrius (2part)

-Einam pasikalbėti,matau,kad kažkas ne taip,-neiškentusi Tomo žudančio žvilgsnio pasakiau.
Nuėjome į nuošalų kampą.
-Kas yra?-apsimečiau nesuprantanti kas vyksta.
-Paaiškink,kaip atsitiko iš tiesų?-nusivylusiai tarė,jis jautė nepasitikėjimą juo.Bet aš juk tikėjau ir norėjau jam viską pasakyti,tik bijojau,kad jis jaudinsis.
-Tikrai nori žinoti?-nuliūdau akimirksniu.
-Taip,-liesdamas skruostą rimtai pasakė.
-Pirmiausia,tai prižadėk nesijaudinti,-jis linktelėjo,skambėjo,lyg mane kas būtų sumušę.-Taigi grįžau namo įsijungiau muziką ir šokau,kai staiga aptemo akyse,pradėjo svaigti galva,bei lietis vaizdas.
Prabudau ant grindų su skaudančia ir kruvina kakta,grotuvas jau senai negrojo dainų.Aš buvau be sąmonės,apie tris valandas,ir ko gero dar būčiau buvusi,jei mama nebūtų beldusi į duris,-pasakiau viską ir kažkodėl nupurtė kūną.-Aš nežinau,kas man yra,aš neatsimenu daktarų diagnozių,-jo akys vėl sustingo į stiklinį žvilgsnį.
-Šele,ir tu nori pasakyti,kad visiems melavai?-nepateisindamas mano melo tėvam ir artimiesiams susiraukė.
-Aš nenorėjau rūpesčių,ir tau nesakyčiau,bet negaliu meluoti,nemoku.-apkabinau jį,nes atrodė,jog tuoj pravirksiu.
-Nuo šiol tu man sakyti viską!-nusijuokė švelniu juoku.
-Aš nesuprantu ,kas man yra,pradedu bijoti,-dar stipriau apkabinau jį.
-Viskas gerai,aš su tavimi. Tikriausia ,tau,nervinis šokas,kuris gali būti nuo per daug emocijų,ir nuo blogų,ir nuo gerų,-pabučiavo į skruostą.
-Tomai,prašau,būk su manim,-kaip maža mergaitė paprašiau.
-Visada!-ir vėl pabučiavo.
Pamažu nuėjome į kabinetą,buvo ispanų kalbos pamoka.
"Nervinis šokas,taip juk kai buvau pirmą kart,man taip ir sakė.Tad,kodėl aš nepamenu pavadinimo,juk nėra toks jau sudėtingas..aj tiek to"-svarsčiau per pamoką.
-Apie ką hgalvoji?-pertraukė mano mintis Dydsas.
-Ką apsirengti rytojui,-tyliai nusijuokiau.
Oh,taip aš juk Tomui,nepasakiau,dėl rytojaus,o jis ir nesiteiravo dar kartą.
-O,velnias,-susiraukė Dydsas.-Pamiršau Angela pakviest.Staiga klasėje prasidėjo burkavimas,nes regis dauguma vaikinų buvo pamiršę pakviesti savo antrasias puses,į šokius.
-Šele,eisi su manimi?-pasisukus į žaliaakį išgirdau klausimą,kurio laukiau.
-Net neabejok,-nusijuokiau.
Pamokos pasibaigė,mano brangus žaliaakis parvežė mane namo.Nuo tos minutės,kai pasakiau ,kad nualpau,jis labai atidžiai mane stebi ir dar daugiau rūpinasi.
-Mami,-vos įėjusi surikau.-Man reikai į prekybos centrą,noriu sunkelės šokiųvakarui.
-Puiku,važiuojam,mes su močiute tau padėsim ką nors išsirinkti,-maloniai tarė.
Nuvykome į suknelių parduotuvę.O tenai begalės gražių suknių,bet man labiausia į akis krito tamsiai mėlyna suknelė.
Iki kelių,šiek tiek papūsta,su apvalia iškirpte,iš tiesų labai daili." Kaip tik man."Kamputyje stovėjo taip tat tamsiai mėlyni bateliai,puikiai derantys prie sunkios.
-Noriu šitos,-rodydama į išrinktą pasakiau.-Einu pasimatuoti.
-Ach,mano kūna papuošė mėlynas aksomas,labai maloni medžiaga,atrodžiau daug gražesnė,kaip sakoma"ne žmogus drabužį puošia,o drabužis žmogų.",bateliai taip pat puikiai tiko,ir man labai patiko.
-Tau tinka,-šypsodamasi pasakė močiutė Ty,ir mama.
-Perkam,-nusijuokiau.
Pardavėja supakavo pirkinius į kartonines dėžes,jas perrišo raudonu kaspinu ir padavė man,su šypsena nulėkiau prie mamos mašinos.

21 skyrius (1part)

Mano galvoje sukosi mintys "Kas man yra?",negalėjau pateisinti savo nualpimų. Iš tikrųjų,tai menkai prisiminiau daktarų žodžius ir diagnozę po pirmo karto,man atsidūrus ligoninėje.Gal būt ,todėl ir nesurišu galų.
Užmigau skaudančia galva,bet šalia buvo mama ir ramino,kad tai laikinas skausmas.
Žadintuvas.
Giedras rytas,saulė neryškiais spinduliais švietė į sniegą.Pramerkiau akis ,vaizdas kambaryje nesisuko,viskas stovėjo vietoje. Jaučiau vos menką geliantį skausmą,bet prilietus žaizdą smarkiai nugeldavo tiek kūna,tiek galvą.
Pakilau iš lovos ir susiradau gražesnius drabužius,susišukavau plaukus,užsimečiau sruogelę ant kakttos,ties ta vieta,kur švietė baltas pleistras.
-Labas rytas!-atsidūrusi virtuvėje pasisveikinau.
Keistai,bet visi atsakė,pasijutau labai nejaukiai. Greitai užkandau ir dūmiau pro duris į mokyklą.
Niekada nerodžiau didelio entuziazmo mokyklai,ten patiko būti,tik dėl draugų.
Paskambinau Tomui pasakyti,kas aš pakeliui į mokyklą ir nereikia manęs paimti,susitiksim tenai. Šis tik krestelėjo ir sučiulbėjo šiltų žodelių.
Lingavau į mokyklą,nieko nemoku,o kontrolinių lavina.Šaunu,bet man nerūpi!Ėjau su plačia šypsena ir tuo pat metu kausčiau smegenis apie daktarų išvadas.
-Sveika,saulyt,-už nugaros išgirdau Tomo balsą,ir pajutau ranką ant liemens.
-Sveikas,-atsisukau į jį,jo akyse sustingo ,kaip ir kūnas.
-Kas atsitiko?-nesuprasdamas balto pleistro ant kaktos atsiradimo priežasčių paklausė.
-Nieko,trinktelėjau į durų staktą,-įroniškai nusijuokiau.
-Tu rimtai?!-nepatikliai žvelgė į mano akis.Jis vienintelis netikėjo šiuo pasiteisinimu.
-Taip,nusiramink,viskas gerai,-ir pabučiavau jį.
Mačiau,jis netiki manimi,bet nebandė kamantinėti,vėliau aš jam pasakysiu kaip yra iš tiesų,negaliu jam meluoti..nemoku. Tomas į bučinį atsakė,bet jautėsi įtemptas jo kūnas,tikriausia pyko,kad nesakau tiesos.
Nuskubėjome į pamokas,mūsų pirštai susipynė ir mes linksmai lingavome į kabinetus.Sulaukiau dar daug klausimų ""Kas tau nutiko??",visiems melavau tą patį,nes žinojau,sakydama vis kita,pati pasiklysiu mele. Visi regis tikėjo tuo įvykiu su durų stakta,bet Tomui išgirdus tą patį atsakymą įsitempdavo kūnas ir žvilgsnis nepatikliai žiūrėjo į mane.

20 skyrius (2part)

Tomo  šalta ranka slydo mano veidu pirmyn ir atgall,glostydama skruostus,
Jo lūpos ,tai prisiliesdavo prie manųjų ir užvirdavo mano kraują,tai atitraukdavo jas,ir vidumi ,kaip narkomanė prašiau dar ir dar..
-Aš tave myliu,-į ausį sušnibždėjau jam.
-Aš tave taip pat.
Vis gi teko kulniuoti namo,ir tikriausia pirmą kartą aš taip stipriai nenorėjau išsiskirti su Tomu. Grįžau namo,bet buvau lyg euforijos būsenoje,tiesiog svaigau iš laimės.
-Kodėl tokia laiminga?-prie durų pasitiko tėtis.
-Velnias pamiršau jam pasakyti,-tyliai sumurmėjau.-Tiesiog,-pabrėžiau šį žodį ir nuskubėjau į savo kambarį.
Surinkau žaliaakio numerį.
-Iš tos laimės,pamačius tave,pamiršau ,tau,pasakyti,tai kas svarbiausia.,-nusijuokiau.-Aš vykstu kitą savaitę į Getenburgą,bet taip pat greit grįšiu ir nuo šiol čia gyvensiu!Girdi?!-kunkuliavau laime.
-Šaunu!!Čia tikrai žinios,tokios nerealios..-džiūgavo Tomas.
Šiek tiek dar pakalbėjome su juo ir susitariau dėl rytojaus važiavimo į mokyklą.
-Šele,važiuojam į kiną?-mano mintis pertraukė Dino balsas.
-Tuoj ateisiu,-užrikau.-Ne,aš,nenoriu,-staiga persigalvojau.
-Kaip nori,-atsiliepė.
Nežinau ,kodėl,bet užrakinau duris ir įsijungiau muziką,gal nenorėjau,kad užtiktų kas netikėtai.Pradėjau šokti ir per įsijautimą negirdėjau kas dedasi aplinkui.
Apsvaigo galva,vaizdas pradėjo lietis.
_
Muzikos grotuvas jau baigė groti dainas,o aš guliu ant grindų,su praskelta galva ir jaučiu gėlimą joje. Mane tikriausia pažadino,tik beldimas į duris.
-Šele?!-kažkas beldėsi.
-Ką?-pašokau nors ir skaudėjo galvą,atidariau duris.
-Kas ,tau?-mamos žvilgsnis užkliuvo už mano žaizdos.-Kodėl,taip ilgai neatidarei?
-Miegojau ir prabudau nuo beldimo,šokau atidaryti,tau,durų ir susitrenkiau į durų staktą,-skambėjo idiotiškai,bet nenorėjau vėl jaudinti kitų,o mama regis patikėjo.
Einam sutvarstysim žaizdą,-parodė į virtuvės pusę.
Prisidengusi ranka žaizdelę ėjau į virtuvę,nežmoniškai gėlė galvą,ir ji vis dar sukosi.Buvau suirzusi,nes nesupratau,kodėl nualpau,ar aš ne viską žinau po visų tų gulėjimų ligoninėje.? Kažkaip vidumi jaučiau,kad man visi nesako kažkokios tiesos iki galo.
-Kas atsitiko?-išsprogusiom akim paklausė Dinas.
-Susimušiau į durų staktą,-ir pratrūkau juoktis,tai skambėjo idiotiškai.
Mama sutvarstė žaizdą,dezinfekavo,užlipdė didelį pleistrą,atrodžiau kaip po kokios avarijos ar kažko panašaus.
Dar sulaukiau tėčio ir močiutės Ty išgąsčių,bet lengvai melavau,kaip ir kitiems,visi tikėjo ta kvaila istorija,su durų stakta.

20skyrius (1part)

Susėdome į Dino automobilį,tą patį visureigį apipurkšta "graffiti"dažais. Judėjome namų pusės link,tikriausia,todėl,kad mama su tėčiu jau įsirengė ten.
Neklydau mama su tėčiu kūrėsi gretimame kambaryje,močiutė buvo namie ir gamino valgyti.Mmm,kvepėjo labai gardžiai.
-Labas ,mieloji,-man įžengus į tėvų kambarį tarė mama.
-Labas,-apsikabinau ją ,tai buvo dar vis neįprastą,vėliau apkabinau tėtį.
Mamai pasakojau ,kaip man čia sekasi,kaip praėjo pirmoji diena mokykloje,aišku nepamiršau pasakyti it dienų,kai gulėjau lovoje ir laukiau kada savijauta pagerės.Buvo be galo keista matyti mamos veide nerimo raukšleles,dar vis nepripratau,kad aš jai galiu rūpėti,ir ,kad ji domisi mano gyvenimu.
Susėdome prie pietų stalo,jis buvo nudengtas maistu,lėkštėse garavo sriuba,.Vos spėjus ją suvalgyti,močiutė ir mama atnešė karštuosius patiekalus,salotų ir desertą. Visi prie pat stalo šypsojosi.
-Labai skanu,ačiū-pavalgiusi pasakiau,ir atstūmusi kėdę nuėjau į savo kambarį.
Skambutis.
-Klausau?!-nepastebėjusi kas skambina.
-Netrugdau?-pasigirdo švelnus Tomo balsas.
-Ne,kaip tik baigiau valgyti.
-Klausyk,o kaip dėl tos frazės "jis mano vaikinas",čia tu iš tikrųjų taip galvoji ir norėtum ? Ar kaip?-džiaugsmingai ir tuo pačiu labai susirūpinęs paklausė.
-Pirmiausia,atleisk,kad atsakiau už tave,o dėl frazės,aš visai norėčiau,man be galo gera būti šalia tavęs,-neapgalvojusi viską išsakiau,ir vėliau mintyse keikiau save.
-Tada,mums reikia susitikti. Gal galėsi šiandien ištrūkti?-keistai maloniu balsu klustelėjo Tomas.
-Kai turėsiu progą,tau paskambinsiu.Turiu lėkti,myliu,bučiuoju,iki.
-Ir aš tave,iki.-šelmiškai atsisveikino.
Vos išgirdusi Tomom balsą,mane persmelkė vidinė šiluma,apėmė ramybė.Atsiguliau ant lovos ir žiūrėjau į lubas,mano lūpos taip plačiai šypsojosi,jog pradėjo skaudėti žandus. Labai norėjau apkabinti žaliaakį,nežinau ,kodėl,bet dabar pat norėjau pamatyti jį.
-Mama,galiu keliom valandom išeiti,turiu reikalų?-mielu tonu paprašiau.
-Žinoma,tik nežinau ar tu žinai,kad mes kartu su tavimi po savaitės vykstam į Getenburgą ,tad būk pasiruošusi,-nebaigusi sakinio nutilo.
-Dar kažkas?-nepatikliai pažiūrėjau.
-Taip.Grįžę į Getenburgą susikrausim daiktus ir nuo šiol gyvensim čia,Floridoje! Tik per šventes vyksim pas senelius,jų aplankyti.-lyg lietų iš giedro dangaus ,mama mestelėjo žinią.
-Jėga! ! !-stipriai apkabinau mamą.
Išbėgau į gatvę pilna džiaugsmo,susigraibiau telefoną ir paspaudžiau "skambinti".
-Taip,Šele?-supypsėjus atsiliepė Tomas.
-Aš netoli tavo namų,turiu keletą laisvų valandų.
-Skubu.-toks buvo Tomo atsisveikinimas.
Stovėjau greta jo namo iš vedo nedingo šypsena,bet dar labiau platėjo.Atsirėmusį į medį,žvelgiau koks stiprus kamienas,kiek daug rėvių. mano akyse pasidarė tamsu.
-Spėk!-pareikalavo cypsintis balsas.
-Džo?Glenas?Dinas?Edga..-sustojau.Negalėdavau ištarti to vardo nukratydavo lyg nuo elektros,bet dabar jis man nieko nereiškė.-Edgaras?Ne,ne,Tomas?-vėl išvydau šviesą,nusijuokiau.

-Ne jau tiek daug,tau uždengiančių akis?-apsimetė susirūpinusiu ir nusiminusiu.
-Tik tu,-pakštelėjau jam į lūpas būčinį.
-Saldu!Prisėskim čia ant suoliuko-pasiūlė žaliaakis.-Tai,kaip dėl tos frazės,ar tikrai norėtum draugauti su manimi?-laikydamas mane už rankos paklausė.
-Norėčiau,beabėjo norėčiau.Tiesiog kartais man atrodo,kad tu man per daug geras ir tai kažkaip keista.
-Tada: Aš Tomas Gidvitčas,tau Šele Wiliams siūlau draugauti su manimi,-įroniškai juokavo.
-Aš Šelė Wiliams beabejo sutinku su tavo Tomai Gidvitčai pasiūlymu,-lyg sutarties parašu pasibučiavom.
Nors jau buvo daug sniego ir šaltis kaustė,mes sėdėjome ant suolelio šildydami vienas kitą. Žiemiška saulė šiek tiek plieskė,žiūrint į ją skaudėjo akis.
-Bučkį,susišildymui,-rodydamas į savo lūpas šypsojosi Tomas.
- O man du tada,-mes beveik visą laiką sėdėjome ir žvelgėm į vienas kito akis arba bučiavomės.

19skyrius (2part)

Rytas,močiutė atnešė kavos į lovą.Užsimiegojusi pakilau iš jos ir nudūlinau apsirengti.
-Raudonai ir mėlynai,puikiai tiks!žgarsiai mąsčiau.
Apsirengusi su puodeliu kavos nuėjau į virtuvę,radau jau pagamintų sumuštinukų.Užkandau.Suskambo telefonas:
-Taip,klausau,-atsiliepusi tariau.
-Jūsų taksi jau laukia,-prikimęs balsas atsakė.
-Taksi?Aš neužsisakinėjau jokio taksi,-pasimetusi atsakinėjau.
-Šele,tai aš jau laukiu,-juokdamasis kalbėjo Tomas.
-Jo,"išdūriai".Tuoj ateinu,-baigiau pokalbį ir nuskubėjau susirinkti daiktų.
Man atėjus prie automobilio mačiau,kad Tomas juokėsi. Įlipus žvelgiau į jį rūsčiai,o šis šyptelėjęs,mostelėjo ranka "sėskis".Važiavome į mokyklą.
-Girdėjot,prieš pat atostogas bus renginys ,ir jau šį penktadienį,-per pertrauką,pasakė Dydsas,Tomo draugas.
-Kas per renginys?-susidomėjusi paklausiau.
-Taigi,šokių vakaras,rinks žiemos karalių ir karalienę.Rinkimai jau nuo šiandienos.-šypsodamas pratęsė mintis.
-Šaunu,Šelel,eisi su manim į šokiu?-rimtai paklausė Tomas.
-Aš nežinau,-pasimečiau.-Rytoj atskrenda šeima,ir nežinau nieko,bet manau vienam vakarui pavyks pasprukti,aš vakare pasakysiu galutinį atsakymą.-mielai žvilgčiojau į jį.
-Tinka,-nusišypsojo.
Nuskubėjome į pamokas.Chemija.
-Fuuuuu,-vos įžengus pro duris pasakiau.
"Nesuprantu ir nenoriu suprasti,man per daug sudėtinga ši pamoka.Manau ši pamoka tokia pat beprasmiška,kaip ir muzika,kūno kultūra,technologijos..Kažkokios formulės,kurių aš gyvenime nepritaikysiu niekur,aš noriu būti daini..ne nemoku dainuoti,noriu būti kažkuo verslo pasaulyje."-štai mano mintys būnant chemijos pamokoje.
-Miegi?-mano mąstymą pertraukė Tomas.
-Ne,svajoju,-šiek tiek pakračiusi galvą atsakiau.
-Apie ką?
-Apie ateitį ir tave,-nusivaipiau.
-Ach,kokia tu miela,-norėjo pabučiuoti,bet susilaikė.-Po pamokos.
-Išeinant iš klasės,jis mane pabučiavo ir apkabino,tesėjo pažadą. Jaučiausi tokia apsupta rūpesčio ir meilės.
-Žinai,būnant kartu užmirštu ką reiškia gyventi,-numykiau eidama kolidoriumi.
-Aš to ir siekiu,-išsakė visus savo kėslus.
-O  kartais ,net kvėpuoti,-pratęsiau sakinį.
-Tu labai nuoširdi,-bučiuodamas į lupas ištarė.
Tą akimirką net mirdama atsiminsiu,rodėsi sustojo laikas,viskas aplinkui sustingo.Aš nebemačiau žmonių einančių ar žvelgenčių į mus.
-Šele!-pasigirdo senai girdėtas,bet širdžiai mielas balsas.
-Dinai!-ir puoliau broliui į glėbį.-Ką tu čia darai?-su šypsena pasakiau.
-Pas tave atvažiavau juk!-nusijuokė..-Tomai?
-Dinai?-susižvalgė abudu.
-Pažįstami?-likau nesupratusi ir nustebusi.
-Taip,su Tomu vaikystei bėgiodavom po kiemą,vaikystei geri draugai buvom iki išsiskirstėm,-jie pažįstami?Šaunu.-Šaunu,tu man draugas,bet regis su Šele jūs nebendravot niekada,tai iš kur ją pažįsti ir tuo labiau,kodėl bučiuoji ją?
-Gerai,Dinai,nemaniau,kad jūs pažįstami,o dabar nereik nieko niekam aiškinti,-nusijuokiau.-Jis mano vaikinas!-užbėgus už akių pasakiau greičiau,nei Tomą kažką sugalvojo.
-Aha,-nusijuokė žaliaakis.
-Šaunu,neįskaudink jos,kaip tas Edgaras su kiekvieną susideda vos išvykai,-priminė man skaudžias akimirkas,šiek tiek suspaudė širdį.
-Galiu tave pasiimti iš pamokų?-mano mąstymus pretaukė Dinas.
-Žinoma,-pabučiavau Toma ir nuėjau link brolio mašinos,šiedu paspaudė vienas kitam tankas ir atsisveikino.

19skyrius (1part)

Ryte pabudusi susitvarkiau kambarį ir pasidažiau akis,nemėgstu daug makiažo,tai neskoninga.
-Močiut,savaitgalį atvažiuos Dinas su tėvais!-su šypsena pusryčiaujant pasakiau.
-Šaunu!-apsidžiaugė ir močiutė.
Susikroviau daiktus ir nudundėjau link mokyklos,kieme jau stovėjo mėlynas automobilis,žaliaakis manęs laukė.
-Labas rytas,-vos man įlipus į automobilį pasisveikino.
-Labas,-pakštelėjau bučkį jam į skruostą.
-O labas rytas?-dar kartą pakartojo.
-Taip,taip,man irgi malonu tave matyti,-nusijuokiau.
-Edgaro neliko?-vairuodamas paklausė Tomas.
-Manau ne. Naktį ieškojau ryškios žvaigždės,o šalia blankesnės.Ir viską dar daug kartų permąsčiau ir permąsčiau. Nusprendžiau,tai,kad aš nuo Edgaro esu toli,tad nebūsiu su juo ir net nebenoriu.-stojo tyla,Tomo žvilgsnis buvo kupinas mažo pasitenkinimo.-Tavo šelmiška šypsena spėja teisingai.Pradedu tave įsimylėt,-nuraudau tai pasakiusi.
-Nėra ko gėdytis,-apkabinęs,prisislinko arčiau savęs ir pabučiavo į kaktą.
Kaip visada greit pasiekiame mokyklą,bet dar šiek tiek pasėdėjome automobilyje.Tiesiog sėdėjome tyloje,apsikabinę,ir tylėdami,bet buvo taip neįprastai gera ir malonu.Nebuvau pratusi prie to.
-Beja,-švelnią tylą pertraukus pasakiau.-Aš tikriausia treumpai grįšiu į Getenburgą.
-Ilgam?-nusiminęs paklausė.
-Nemanau.Tiesiog greit Kalėdos,o vieni seneliai gyvena Getenburge,tad žiemos atostogas manau praleisiu ten.Stengsiuosi kuo greičiau grįšti.
-Šaunu.Man atrodo aš ir vyksiu pas tėtį,-jau šypsodamas atsakė,nors manau,jam dabar labai aptiko gyventi su mama.
Nuskubėjome į pamokas,jos ėjo labai lėtai ir be jokių įdomių įspūdžių.Regis aš jau pritapau prie Tomo draugų,jie su manimi bendrauja.lyg su sena pažįstama.
Visa diena mokykloje slinko lėtai,nieko neįprasto nenutiko,jokių nuotykių,net keista.
Po pamokų suskubau namo,nežinau kodėl bet labai norėjau ten atsidurti kuo greičiau.Grįžusi namo vėl sutvarkiau visus kambarius,vėl pagaminau pietus ir kartu su močiute pavalgėme.Močiutė džiaugėsi mano nesenai atrastu noru gaminti ir vėliau viską sutvarkyti.
Greit sulaukiau vakaro ir buvau laiminga,buvau ištroškusi miego,tiesiog kaip narkomanė troškau atsipalaiduoti ir atsiskirti nuo visko.Pasitikau naktį ir miegą su mintimis apie visas akimirkas praleistas su žaliaakiu,jo bučinius,ir jausmą būnant greta jo,jaučiausi kitaip.Šį kart tikrai buvau saugi,rūpinti ir mylima. Ir tarsi mažas vaikas džiaugiausi tokiais paprastais ir neapglėbiamais dalykais.Net užmigau su žaisliuku.

18skyrius (2part)

Buvau saugi norėjau dabar pat įsimylėti Tomą. Jo žalios akys taip tvirtai žvelgė į mane,lyg saugodamos nuo visko.
-Eime,-atsistojęs jis ištarė.-Tau juk šalta,ir jau metas namo.
-Gerai,bet palydėk mane,-mielu katės žvilgsniu paprašiau.
-Sutarta.
Mes pajudėjome link mano močiutės namų.Ėjome susikabinę už rankų,iš tiesų jaučiausi keistai.Aš jau kažkada jaučiau panašų jausmą.
-Štai tavo namai,-rodydamas pirštu pasakė Tomas.
-Taip,žinai dabar turėsi rimtai pamąstyti ir pakeisti viską.Noriu turėti žmogų šalia savęs,kuriam rūpėčiau,-šiltai apkabinau jį.
-Aš čia,-lyg aš būčiau užhipnotizuota pasakė.
-Aš eisiu,-jau ištrūkdama iš jo šilto glėbio gniaužtų pasakiau.
-Bučkį?!-ir mes vėl bučiavomės,vėl ir vėl..Nors tie bučinukai tik sušildo širdį,bet man patiko.-O dabar jau eik,nes tu drebi,-pakštelėjęs į žandą pastūmė link durų.
Nuskubėjau namo,jie vis dar buvo tušti,močiutė Ty tikriausia dar vis tvarkė reikalus.Užliejo mintis,kad galėčiau pagaminti pietus  ir gal pasikviesti ką nors vakarui į svečius.
Nuploviau daržoves ir pradėjau gaminti salotas,puodas su vandeniu cypė,sudėjau į jį makaronus.Daržovės supjaustytos ir sudėtos į dubenį,užliejau aliejumi ir pabarsčiau druska,makaronai taip pat išvyrė,tad apipyliau padažu su mėsa.
-Aš namie!-atidariusi namų duris pranešė močiutė,maistas jau buvo pagamintas ir tiekiamas ant stalo.
-Prašau ne veluoti,-moterišku tonu tariau,ir pratrūkau juoktis.
-Atsiprašau,-nusijuokė.
Pavalgėme ir aš dar su pasigardžiavimu dar vieną porciją.Močiutė Ty man dėkojo už paruoštus pietus ir užsuplautus indus.

Nulindėjau į kambarė,pamaniau reiktų pasimokyti,gal būt reiktų pagerinti pažimius,tad mano įdėjos apie pasikvietimą ką nors vakarui dingo.
Atsiverčiau vadovėlius ir pradėjau skaityti bereikšmes raides,sakinius,pastraipas..Mažai kas lindo į galvą,bet šį bei tą išmokau ir buvau labai patenkinta.
Atėjo mintis apie Tomą,stengiausi kuo daugiau galvoti apie jį.Norėjau rasti jame kuo daugiau gerų savybių,kuo daugiau priežasčių pamilti jį ir pamiršti Edgarą.
Manau,man net sekėsi,tai daryti.
Skambutis.
-Klausau?-atsiliepiau.
-Sveika ,ką veiki?žpasigirdo Dino balsas.
-O ,brol,kaip sneai tave girdėjau.Kaip pasiilgau,kaip tu gyveni?Ach,kaip aš noriu tave pamatyti,-pilna jaudulio nenustodama pliurpiau.
-Gyvenu gerai,ir taip pat pasiilgau ,labai keista gyventi be tavęs.Kada tu grįši?-laimingas kalbėjo brolis.

-Am..man čia dabar kur kas geriau,nei būtų namie. Jaučiuosi be galo laiminga ir įsimylėjus,-ištarus pastarąjį žodį nedvejojau,jaučiau,kaip greit iš tiesų dingo ne  meilė,o susižavėjimas Edgaru.
-Šaunuolė!Nori gerų žinių?-šiltai šnekėjo senai girdėtas Dino balsas.
-Tai žinoma!-apsidžiaugiau.
-Savaitgalį su tėvais atskrendam,šiaip dėl to ir skamnibau,-nusijuokė.
-Ye,ye,ye.
Dar ilgai šnekėjom su Dinu,jis pasakojo apie stipendiją kurią turėtų gauti iš menų mokyklos.Mama visai apsikeitė ir tik į gerą,dabar ji leidžia mums pasirinkti,tai kas atrodo geriausia,ir būna nuoširdi.Labai gerą matyti ją mylinčia ir laimingą.

Vakare ilgai sėdėjau prie lango,žvelgiau į dangų.Skaičiavau ten esančias žvaigždes ir dovanojau joms vardus. Bandžiau surasti laibai ryškią žvaigždę ir ,kad greta būtų ne tokia ryški. Radau!
Ryškiąją pavadinau-Tomu,o blankesniąją-Šele.
Dabar bandau visomis mintimis vien galvoti apie Tomą,pamiltį jį ir manau man pavyksta.
Svajodama užmigau krėsle.

18skyrius (1part)

-Jau  pasveikai?-nusišypsojęs paklausė Tomas.
-Gal būt pasveikau,gal būt ne,bet tiesiog "ne fainai"viskas vyksta,norėjau prasiblaškyti,-numykiau.
-Kas vyksta?-susirūpinusiai pažvelgė į mane.
-Tiek to,savos bėdos,nežadu apkrauti jomis tavęs. Dabar tu vienintelis ,kuris sugeba priversti nusišypsoti.
-O Edgaras?Juk meilė visada padeda būti laimingai,-kumštelėjo į šoną ir manė,kad nusišypsosiu,bet dėja sėdėjau sustingusi.
-Edgaro nebėra,kaip ir draugų iš Getenburgo.
-"Okey"aš nieko nesuprantu,bet norėčiau suprasti.Gal po pamokų nori kur nueiti ir pasikalbėti?-maloniai kaip visada pasiteiravo.
-Nueiti su tavimi kažkur būtų puiku,bet nediskutuosime apie Getenburgą,sutarta?-išpyškinau jau lipdama iš automobilio.
-Tomas palinksėjo galvą,nors jaučiau kad,tai tik apsimestinis "taip",bet nedrįsau nieko sakyti.
Nuskubėjome į pamokas,visą laiką buvau šalia Tomo. Jam tai netrukdė,rodosi net patiko,kad esu kartu. Šį kart nekreipiau dėmesio,bandžiau nereaguoti į visų šnopavimus ir tylius pokalbius apie mane.
Kai ėjome į valgyklą,vėl apsvaigo galva,ir šiek tiek praradau pusiausvyrą,bet gelbėtojas Tomas stovėjo šalia ir prilaikė. Pasodino ant kedės,atnešė šalto vandens ir keletą tablečių. Net nežinau nuo ko jos buvo,bet išgėriau nesiteiravusi.

Po pamokų su Tomu nuėjome į ledainę,užsisakėme po porciją skaniausių ledų.
-Tai kas nutiko ,Šele?-visgi neklyday,jis apsimestinai palinksėjo.
-Dabar nieko,-nusišypsojau.
-O vakar?-nepaleido manęs.
-O vakar..vakar negalėjau užmigti ir paskambinau Edgarui,paklausiau kodėl man neskambino  ir nerašė. Šaltai atsakė,kad jokių mūsų nėra,kad vos man išvykus viskas pasibaigė.Visi draugai likę ten mane pamiršo,kaip draugę ir šmeižia.-su ašara pasakiau.
-Jis trenktas?-sumišęs paklausė.
-Nežinau ir man tai nerūpi..
Išėjome iį ledainės,ir nusukome taku kuris vedė į miesto centrą. Tomas paėmė mane už rankos,aš nesipriešinau,man trūko šilumos.
Jis buvo tikrai geras vaikinas,kažkuo panašus į Edgarą,kai buvome geriausi draugai.BUVOME.
-Tau šalta?-sėdint ant suolelio paklausė Tomas.
-Jei rimtai,tai taip,-nusišypsojau sušalusiu veidu.
-Ateik arčiau,-ir apkabino mane.
Jaučiausi lyg būdama su šiltu žmogumi.Bet taip pat jaučiau "dežavu"su Edgaru lygiai taip pat sėdėjome parkelyje ,jis mane laikė apkabinęs ir žmonės žiūrėjo į mus kaip į draugaujančius.Dabar buvo lygiai taip pat.
-Ką man daryti?-pertraukaiu tylą.
-Įsimylėk,-vėl pasakė,kaip tą kart ,kai sirgau.
-Tave,-nusijuokiau.
-Mane,-rimtai atsakė.
Žmogus apkabinęs mane kalbėjo labai rimtai,jis nesijuokė,o žiūrėjo įdėmiai į mano akis.
-Ką tu man jauti?-rimtai paklausiau,atsiminusi visus mūsų susitikimus ir jo nuoširdų elgesį.
-Tu man patinki,-droviai,bet tvirtai atsakė.
-Norėčiau dabar pat tave įsimylėt,-nuriedėjus ašarai pasakiau.
-O,tu,pabandyk,-šluostydamas mano skruostu riedančią ašarą tarė.
-Jeigu,tu, padėsi man.
Edgaras turi likti mano užnugaryje,dabar norėjau matyti Tomą. Jis gali ir svarbiausia nori būti šalia manęs.O aš noriu,kad kažkam rūpėčiau,kad manimi kažkas žavėtųsi ir mylėtų.
-Aš galiu!-šypsodamas atsakė.
-Įrodyk!-rodydama į savo lūpas ištariau.

17skyrius (2part)

Galvoje minčių tikrai netrūko,norėjau sužinoti kas vyksta Getenburge,kodėl visi tokie pasikeitę.Iš kur atsirado tiek daug pykčio man, ir tas smerkimas. Kas ir ką pasakė draugams,kad jie taip elgėsi..
Ašaros plūdo iš akių,jaučiau šaltį nuo lango,lauke pūtė didingas vėjas,bet neturėjau nei noro,nei jėgų nueiti pasiimti apklotą.Žvaigždėtas dangus tapo tuščias,naktį aptraukė pilkas rūkas.
-Kokia aš lengvabūdė.-tyliai sau kartojau ir kartojau.
Juk net kvailam žmogui būtų aišku,kad išvykus dingsta visi pažadai,visi pasižadėjimai pradeda nebegalioti. Draugai arba tave lengvai pamiršta,arba šmeižia ir nusisuka.
-Mano gyvenimas tobulas,-su šiais žodžiais užmerkiau akis.
Ankstyvas rytas,už lango lyja lietus,apsiniaukią,atrodo ir Dievą kažkas įskaudino,kad taip smarkiai lyja.
Vos atmerkus akis,jos pradėjo lieti ašaras,nespėjus net pagalvoti apie senus draugus,jau susigraudinau.
-Labas rytas!-į kambarį įžengusi tarė ankstyva močiutė.-Ko ašarotos veidas?
-Labas!Šapelis įkrito į akį,o bandydama jį išimti įsidūriau į akį,-patryniau akį.
-Aš šiandien turiu daug reikalų,taigi jau išeinu,tavo pusryčiai ant virtuvės stalo,-jau išeidama sustojo prie slenkščio.-Bėja daktaras sakė,jeigu turi noro,gali grįžti į mokyklą.Iki!-užverdama duris atsisveikino.
"Okey",man reikai kažkur nueiti,kad galėčiau nemąstyti apie ašaras"-vos močiutei prasitarus apie grįžimą į mokyklą pagalvojau.
Dar keletą minučių pagulėjau lovoje,bet nutariau keltis r eiti prie spintos,nuspręsti ką apsirengti. Turėjau šiek tiek laiko,taigi nelabai skubėjau.
Spinta tvarkinga,beveik tokia pati kaip pirmą dieną,kai atvykau. Neturėjau didelės progos rengtis daug drabužių juk vos po pirmosios dienos mokykloje aš jau gulėjau namuose.
Džinsai ir pilkas megztukas,neišsiskirsiu iš minios,gal būt liksiu nepastebėta. Užkandau sumuštinių ir susiruošiau eiti.
"Kodėl man nepaskambinus Tomui?"-mąsčiau.
-"Hey",Tomai?-pasisveikinau.
-O,sirgale,-nusišaipė.
-Gal tu su mašina į mokyklą vyksi?-pasiteiravau pikdžiugiškai.
-Taip,kaip tik esu netoli .-atsakė mielai.
-Gal gali užsukti manęs?
-Žinoma,būk pasiruošusi.Iki.-atsisveikino.
Susimečiau visus daiktus į kuprinę,užsirišau bliškų šaliką ir užsimečiau juodą striukę..Stovėjau lauke su skėčiu ir laukiau,kol Tomo automobilis sustos prie mano namų.
"Oras tikrai ne tam sutvertas"-suinščiau.
Keistos mintys graužė iš vidaus.Edgaras,Džilė,Miranda..kiti draugai mane pamiršomaš likau pamiršta,tik nesuprantu ,dėl kokių priežasčių..
Tomo automobilis su signalu paskelbė,kad jau yra visai greta.Iš už kampo išvažiavo tamsiai mėlyna mašina.
-Šok vidun,-atvėręs langą pasakė.
Įlipau į priekinę automobilio dalį,sėdėjau šalia vairuotojo-Tomo. Jo šypsena ir labai gera nuotaika galėtų užkrėsti kiekvieną,bet dabar aš kaip ledas šalta,ir nepalaužė jo šypsniai ar juokai.

17skyrius (1part)

Nuo mano apsijuokimo mokykloje praėjo jau savaitė. Sveikata jau pasitaisė,jaučiuosi puikiai,nors imk ir skrisk,bet močiutė mane labai saugo,maitina sveiku maistu,neleidžia nervintis,o juo labiau į mokyklą. Iš tikrųjų dabar it aš pati nelabai noriu ten sugrįšti,manau sulauksiu dar daugiau dėmėsio,nei pirmąją dieną.
Žinių iš Getenburgo draugų,dar vis nesulaukiau,bet Tomas nuoširdžiai rūpinasi mano sveikata,aplanko kai turi progą. Šalia jo tai keistai jaučiuosi,lyg visą gyvenimą gyvenusi greta jo,tiesiog mūsų bendravime nėra jokių kabliukų,viskas lyg lygus asfaltas.
Visai nesenai pagaliau pavyko pasikalbėti su nuostabiuoju Dinu. Šis teiravosi,kaip sekasi,regis mama nepasakojo,dėl man ligos pasikartojimo,nes jis kalbėjo ,lyg nieko nežinodamas ir labai ramus. Aš irgi nedrįsau jam papasakoti,nenorėjau,kad dar labiau rūpintųsi. Taip neįprasta būti toli nuo brolio,visada jei kas ne taip,jam pirmajam pasakydavau,o dabar tyliu..!
-Tikriausia turėčiau jį užmiršti,-garsiai pamąsčiau.
-Ką pamiršti?-į kambarį užsukęs pakalusė Tomas.
-Negražu šnipinėti,-apsimečiau pasipiktinusią.
-Netyčia išgirdau,-nusijuokė.-Tai ką žadi pamiršti?
-Vaikiną iš Getenburgo..
-Tą apie kurį ištisas valandas kalbi?-susidomėjas paklausė.
-Taip,tą patį,-kiek sutrikusi pasakiau.Nejaugi aš taip dažnai kalbu apie Edgarą?
-Kas privertė tave,taip nupręsti?
-Aš pati.Problemos,gal būt nėra,bet širdis nujaučia,kad aš jam nerūpiu. Nuo to laiko,kai išvykau,negavau nei vienos žinutės,nei vieno skambučio. Visi draugai neduoda jokios žinios,-nusivylusiai pasakiau.
-Tada ponas misteris Edgaras nevertas,jūsų Madam,-prajuokino Tomas.
-Vertas ar ne,bet aš apie jį taip dažnai galvoju ir neįsivaizduoju ateities be ko. Ir juolab,kaip jį išmest iš galvos?-žvelgiau į Tomo akis ieškodama atsakymo.
-Paprasta,įsimylėk kitą,--visai paprastai išpyškino.
-Ką?-arba aš nesupratau užuominos arba jos tiesiog nebuvo.
-Mane!Bėja,tu, išsitepusi lūpas šokoladu,-pasilenkęs link manęs savo pirštais man nespėjus sureguoti nuvalė dėmelę.
Mano veidu slydo jo šilti pirštai,jis buvo taip arti manęs,o aš jo. Aš jaučiau jo alsavimą,į save,mano širdis plakė taip greit,nespėjau suprasti kas vyko,bet jaučiau ,kad man gera. Iš inercijos ar ko kito aš žiūrėdama į jo žalias akis,kurios mane užbūrė-pabučiavau jį.
Visada maniau,kad Tomas mane laiko tik savo drauge,bet iš bučinio viskas pasikeitė.Tarsi siela pašaukta kitos sielos,mes susiliejome,abu atsakėme į bučinį. Bet dėja bučinys turėjo ir pabaigą..
-Aš atsiprašau,-išlemenau,žvelgdama į tas užburiančias akis.
-Va,čia tai buvo netikėta,-nusišypsojo.
-Neturėjo taip nutikti,nenorėjau,-apgailestavau.
-O man patiko,-apkabinęs per pečius pasakė su šypsena Tomas.
"Jam patiko,tikrai?!Dieve,pati nesuprantu,kodėl taip drąsiai pasielgiau.Nederėjo.. Vos prieš kelias akimirkas mąsčiau apie tą dviveidišką Edgaro elgesį,o pagauta adrenalino pabučiavau Tomą.Manau  nesąžininga Tomo atžvilgiu,juk dabar su juo pasielgiau,kaip su antrarūšiu žaislu."
Naktis,o aš negaliu užmigti,vėl užplūdo mintys apie bučinį. Saldūs skanėstai ir žvaigždės nepadeda užsimiršti.
"Edgaras,Edgaras",štai kas padėtų viską pamiršti.Paėmiau telefoną ir surinkau jo numerį:
-Klausau?!-pasigirdo prikimęs balsas.
-Labas,-nušvitau,jog pagaliau išgirdau jo balsą,suvirpėjo kūnas.
-Labas,-šaltai atsakė.
-Kodėl nepaskambinai,ar neparašei man?-sutrikusi pasiteiravau.
-O ,ką turėjau,tau,pasakyti? Juk supranti,kad tau išvykus gyvenimas nesustojo,ir net ko gero nepasikeitė.
-O ,kaip mes?-rimtai susir9pinau ar tikrai ten paskambinau.
-Kokie mes,nėra mūsų,ir jau nuo senovės tai buvo aišku,-lyg vaipydamas atsakė.
-Ačiū,-padėkojau už tikrai "puikią"žinią ir sviedžiau telefoną į žemę,
"Ką aš jam padariau?"-pirma mintis šovusi į galvą. Pradėjau verkti,prisistūmiau kėdę prie lango ir verkdama žiūrėjau į naktį,ar ir ji tokia pat kaip aš,ar ji tokia pat vieniša..

16skyrius (2part)

-Tomai?-atsistojusi priėjau prie jo.
-Šele?-keistai pažvelgė.
-Geras!-nusijuokiau.
-Taigi sakiau,kad dar susitiksim,tik nesitikėjau,kad taip greit!-nusišypsojo.
-Aš taip pat nesitikėjau.
Skambutis. Laikas sėsti į savo vietas,nelabai norėjau,nes vėl visų dėmesys sukilo į mane ir dalis į Tomą. Šalia Tomo jaučiausi lyg būčiau su senu draugu,nesijaučiau tokia vieniša.
Istorijos pamoka neprailgo,bet man ji visuomet atrodė labai banali.
Tomas sėdėjo kažkur už manęs,nedrįsau atsisukti į galą ir pažvelgti kur jis,buvo per daug baisu,net nežinau kodėl.Už nugaros ir iš visų šonų girdėjau mokinių šnabždesį,manau jie aptarinėjo mane,ir iš kur aš pažįstu Toma,juk aš naujokė.
-Ačiū už jūsų dėmesį,-pamokai pasibaigus rūstokai žvelgdama tarė mokytoja.
Susikroviau  daiktus ir susiruošiu eiti ieškoti kito kabineto,ši aplinka man buvo tokia svetima,jaučiausi visai kitas žmogus būdama čia.
Šilta ranka prilietė mano ranka ir sustabdė:
-Palauk,gal būt manęs?-pažvelgus į tą žmogų pamačiau pažįstamas akis.
-Tavęs ir ruošiausi laukti,-nusišypsojau Tomui.
-Nueikime į valgyklą?
-Žinoma,-tuščiai atsakiau.
Pasiėmę daiktus nubildėjome link valgyklos. Aš ėjau koriduriumi  ir jaučiausi lyg būdama  pasaulio krašte,kur nieko nepažįstų,nieko nežinau.. Kitaip,nei Tomas,jis ėjo iškelta galva,tikslo link,regis jis žinojo viską,jis lyg buvo mokyklos veidas,kurį visi stebi.
-Tu pažįsti šią mokyklą?-nustebusi paklausiau,iš pradžių maniau ,kad jis kaip ir aš naujokas,bet jį visi pažįsta.
-Aš čia mokiausi būdamas mažas..
-Štai kodėl didysis dėmesys krito į mane,-nusijuokiau.
-Aš ryškesnis,-nusivaipė.
Valgykla buvo pilna mokinių,nemačiau laisvų vietų,tad sutrikusiai spėliojau kur eis Tomas.Vėl sulaukiau šiokio tokio dėmesio,mokyklos aukštuomenė žvalgėsi į mūsų pusę. (Jaučiausi žudoma žvilgsniu.)
-Eime?-keletą kartų bandė pasakyti vienintelis draugas.
-Ach,taip,-sumikčiojau.
Atsisėdome prie stalelio,kurio viso vietos buvo užimtos,bet vos mums atėjus atsirado dvi vietos-mums. Aplink buvo keturi vaikinai ir penkios merginos,visi labai puošniai apsirengia,atrodė gana elitiškai,manau tai buvo aukštuomenė. Aš jaučiausi labai nejaukiai,manau reikėjo sėstis kitur,kad ir vienai. Mums atėjus pokalbiai ir klegesys nesustojo,tik pasigirdo replika :
-Tomai,nauja pana?,-vaikinas su mėlynais marškinėliais tarė.
-Ei,"biče",jausk ribas,čia Šelė,mano pažįstama,būk malonus,nes žinai mane,-lyg kažką turėdamas omenyj nebaigė sakinio.
-Gal aš eisiu,-įsiterpiau tarp jų.
Pasijaučiau tikrai ne kaip,apsvaigo galva,gal per daug reikalavau iš savęs.Per greit norėjau visko iš savęs.
-Pabūk,-sustabdė Tomas.-Ei,tau,viskas gerai?-į mano sutrikusią orentaciją ir apsvaigusias akis pažvelgęs tarė.
-Nemanau,palydėk link sesutės,-nelabai supratau kas vyksta,galva plyšo ir skausmo.-Mano kuprinei,table...-neištariau nė žodžio,nualpau.
"Aš unikali,nualpau nesupratusi kas man yra nuostabu.Dabar prieš visus pasirodžiau kaip lerva,šaunu!"-mąsčiau atsibudusi.
Nežinau,kaip bet atsidūriau pas močiutę Ty namuose.Gulėjau savo lovoje ir skaičiavau ant tapetų esančius drambliukus,tai vaikiška,bet man dar vis sukosi galva,buvo labai negera,rankos drebėjo ir dar mintys ,kad apsikvailinau dar kartą prieš visus žudė. Apmaudu.
-Pabudai?-pasiteiravo į kambarį užėjusi močiutė,jos veide mačiau didelį susirūpinimą.
-Taip,atsiprašau u- nepatogumus,-nusivylusiai dėl savo kvailų ligų tariau.-Aš keliu rūpestį kitiems.
-Svarbu,kad tau būtų viskas!-apkamšydama pasakė.
-Galiu paskambinti mamai?-pasiteiravau.
-Matau,mama atsigavo ir pradėjo vertinti tai ką turi.Žinoma paskambink,-nusišypsojo senelė.
Jaučiau,kad kažkas ne taip,čia nebuvo eilinis nervini išsekimas čia buvo kažkas kitas .Močiutė Ty,kažką žino,bet man nesako,pati klausti taip pat nedrįstu.Nesvarbu,tiek to.
Paskambinau mamai papasakojau itin laimingą pirmą dieną mokykloje. Ji šiek tiek išsigando,bet nuraminau,jog man jau viskas gerai.Labai norėjau išgirsti Dino balsą,bet jo nebuvo namie,tėčio taip pat. Liepiau mamytei perduoti linkėjimus visiems,ir baigiau pokalbį.
Jau trečia diena,kaip manęs nėra Getenburge,bet jokių žinių iš ten,nė vieno skambučio ar žinutės. Labai neįprasta.
Įdomu ar Edgaras mane dar prisimena,gal įsigilino į vaidybą su Džilę..o aš jo juk nepamirštu,nė karto.

16skyrius (1part)

Atvykau  į močiutės namus. Šie kvepėjo levandomis,labai skaniai..
Namų interjeras lyg ir nepasikeitęs nuo paskutiniojo apsilankymo,nebent naujas paveikslas su vaizdu į jūrą. Šie namai man priminė Getenburgą,namo išklotinė buvo ,kaip ir mano namų,
Pakilau laiptais į viršų,susiradau patinkantį kambarį ir nusinešiau daiktus. Kambarys buvo labai erdvus,su didele lova šalia lango,didele spinta ir stalu. Man patiko,bet vis tiek norėjosi šį ,bei tą pakeisti,kad būtų tikrai nuostabu. Drabužius sukroviau į spintą,smulkmenas į stalo stalčius.
-Šele,tau nieko netrūksta?-iš pirmo aukšto globėjiškai paisteiravo močiutė.
-Ne,viskas gerai!
Iškrovusi daiktus atsiguliau ant grindų,lyg būčiau labai pavargusi ir išsitiesusi ant žolės,o iš tikrųjų  svajojau apie savąjį Edgarą. Juk jis buvo vienas iš tų ,kurie įsirėžią į galvą taip,kad neištrinsi...
Prisiminiau,taip pat ir ,tai,jog turiu paskambinti tėvams į Getenburgą.
-Sveika.mama,aš jau pas močiutę Ty,išsikroviau daiktus,dabar tiesiog ilsiuosi. Taip ,taip,perduok tėčiui linkėjimus,o Dinui,kad man paskambintų. Iki,-mamai neleidau per daug įsikalbėti,nes pokalbis būtų labai ilgai užsitęsęs,o aš tingėjau taukšti apie nieką.
Ši diena labai greit bėga,tad vakaras ne už ilgo ,pavalgiau vakarienę,ir nuėjau miegoti. Užmigau su mintimis apie Edgarą,jo mėlynas akis,nuostabų balsą.. Slėgė mažas liūdesys,jis man neatsiuntė jokios žinutės,jokio skambučio..
Rytas,su ryškia saule,ir giedru dangumi. Pabudau su šypsena,norėjau kuo greičiau atsikelti ir apžvelgti apylinkes.Pašokau iš lovos,apsirengiau geltoną bliuzelę,melsvais džinsais,persimečiau rankinuką per petį,ir jau norėjau eiti link durų,į virtuvę,bet močiutį pirmesnė įžengė į netvarkingą kambarį.
-Panelyt,lova pati nepasiklos,-lyg rodydama pirštu pasakė.
-Ach,taip,-nusimečiau rankinę ir pasiklojau lovą.
-Kita kalba,-nusišypsojo močiutė.- Tavo pusryčiai ant staklo.
Papusryčiavau ir atsistojusi palinkau link durų,jau norėjau eiti,šauti kaip kulką į taikinį,bet..ach tas bet prisiminiau,kad aš nelabai pažįstu apylinkes.
-Šiandien autobusas neavažiuos,tad reikės tau pačiai nusigauti iki mokyklos,gerai?-pasiteiravo močiutė Ty.
-Jei tik pasakysi kaip?-klausiamai ir sutrikusiai pažvelgiau.
-Taigi,dabar išėjusi į lauką,pasuksi į dešinę ir visą laiką eik tiesiai,prieisi pastatą panašų į mokyklą,-nusijuokė .
-"Okey",einu tada.-nusijuokiau ir aš.
Ėjau tuo keliu,kaip močiutė ir liepė,visą laiką ėjau vien tiesiai ir tikrai pastebėjau kažkokį didelį pastatą.Eidama taip pat pastebėjau gražią gamtą,visur viskas buvo gyva. Štai kokia yra Florida.
Tas keistas pastatas,kaip sakė močiutė Ty,yra mokykla. Jei skubiai reikėjo išorinio remonto,gal būt ir vidinio..
Keista palinka,labai daug vaikų,visi tokie skirtingi,susiskirstę į grupeles.
-Atsiprašau,kur galėčiau rasti raštinę?-pasiteiravau pirmo sutikto vaikino.
-Šiuo koridoriumi rik tiesiai,pamačiusi laiptus pakilk į antrą aukštą ir eik tiesiai iki antrų durų.-labai paprastai atsakė.
-Ačiū.
Suradau sekretorės kabinetą,ji man padavė pamokų tvarkaraštį,palydėjo iki klasės.
Įėjusi pasisveikinau su mokytoja ir padaviau kažkokį lapą,kurį davė sekretorė.
-Sėsk ten,-mokytoja parodė į laisvą suolą.
Atsisėdau. Visų dėmėsys sukilo į mane,pasigirdo šnabždesys ir juokas,o aš tiesiog stebėjau vaikus įeinančius į klasę.Drebėjau,buvo baisu,kai visi kuždasi,o tu turi teisę tik stebėti
Į klasę įėjo vaikinas,mano žvilgsnis buvo nuleistas į žmonių bkojas,tad mačiau tik jo batus,šie pasirodė l abai matyti.Pažvelgiau į jo veidą,tikslaiu sakant jį apžiūrėjau nuo kojų iki galvos,ir jei man nesivaideno ten buvo Tomas.

15skyrius (2part)

Tomas  atrodė taip lyg būtų trauktas iš žurnalo. Rudi plaukai,žalios akys,švelnus būdas ir drąsa bendraujant. Labai džiaugiausi,kad ne vienai teko skristi ir nuobodžiauti,su juo daug įdomiau.
"Lėktuvas nusileis po penkiolikos minučių,iki tol būkite prisisegę saugos diržus."-paliepė stiuardesės per mikrofonus.
-Kaip greit atskridome,-nusišypsojau.
-Per greit,tikėjausi ilgiau pabūti ir pabendrauti su tavimi,-atsakė su šypsena.
-Floridoje,manau,galėsim susitikti?-paklausiau.
-Tai aišku!-net negalvodamas atsakė.
Penkiolikos minučių,buvo labai neilgas laiko tarpas,bet kaip tik tuo metu prisiminiau Edgarą. Jo nuostabias akis,ir kada galėsiu pagaliau būti su juo,tikiuosi viskas bus gerai,antraip mintys mane pražudys.
Lėktuvas nusileido,man pradėjo virpėti kojos,kaip ir įlipant,bijojau nusileidimo labiau,nei pakilimo. Tomas padėjo atsistoti nuo kėdės,nes nebūčiau iš laikiusi pusiausvyros viena.
-Štai mes ir Floridoja,-prie lagaminų atsiėmimo skyriaus pasakė bendrakeleivis.
-Pagaliau..Nemėgstu skrydžių,-suniurzgėjau.
-Man irigi,o šatai ten mano mama,-parodė rankos mostu į jauną moteriškę.
-Tada skubėk pas ją,o aš eisiu ieškoti savo senelės.
-Tikiuosi dar susitiksim,-apsikabindamas atsisveikino Tomas.
-Iki!
Pasiėmiau visus savo daiktus ir nusekiau akimis Tomą,kažkoks keistas šiurpuliukas nuėjo kūnu,,panašus į tą patį ,kurį jam prisėdus šalia manęs pajutau.
-Šele?-kažkas kreipėsi.
-Taip?-apsisukus pažvelgiau,-Močiute,-ir šiltai apkabinau ją. -Dabar aš turiu viską!-sušukau ir likau nesuprasta.
-Visi tavo daiktai?-pasiteiravo ji.
-Taip,-nusišypsojau.,bet nesupratau ar per daug jų pasiėmiau ar per mažai.
Nusekiau paskui senelę,ji nešė vieną iš mano krepšių,vėliau viską sudėjome į taksį bagažinę ir nuvinguriavome jos namų link. Taksistas niuniavo melodiją,kuri grojo per radiją.kelis kartus žvelgė į mus,sėdinčias automobilio gale. Močiutė visą laiką tik šypsojosi,manau,ji buvo labai laiminga,nes aš gyvensiu pas ją.
-Močiute,-pertraukiau vairuotojo niuniavimą.-Ar tu mane užregistravai į kokią mokyklą?
-Taip į Medimūro vidurinę,visai nnetoli mano namų,vos penkios minutės kelio.
-Šaunu,tad jau nuo rytojaus galėsiu eiti?-nekantraudamas permainų paklausiau.
-Jeigu tik nori,-nusijuokė.

15skyrius (1part)

-Taip,nesuprasdama klausimo atsakiau.
-O,puiku,-nusišypsojo ir prisėdo šalia.
"Jis sėdės šalia manęs?Jėga. Dabar aš turėsiu nepasirodyti kokia vėpla galiu būti.Reikės kažkaip apsimesti labai įdomia,jeigu mane,bent užkalbins."-žiūrėdamas į jį mąsčiau.
-Atleisk,net nepasisveikinau.Labas,-tylą pertraukė vaikinukas.
-Labas,labas,-juokdamasi pasakiau.
-Aš Tomas,-padavė ranką ir nusišypsojo žavia šypsena.
-Aš..-aš pamiršau savo vardą,idiotė.-Aš Šelė,-sutrikusi prisistačiau.
-Malonu.Tai kur gi keliauji?- pasiteiravo Tomas,mačiau,kad labai nuoširdžiai to klausia,o ne tam,kad palaikytų pokalbį.
-Aš į Floridą,pas senelę,o tu?
-Aš irgi į Floridą,nusijuokė.-Keista ,kodėl metų pradžioje išvyksti iš Getenburgo?
-Kaip čia tiksliau pasakius..?-reikėjo sugalvoti kažką įmantraus.-Tiesiog gyvenimas čia tapo iš dalies nepakenčiamas.
-Kuria prasme?-susidomėjusiu žvilgsniu prašė tęsti.
-Am..Įsimylėjau vaikiną,kuris mane įsimylėjęs nuo vaikystės,o aš jį visada laikiau tik geriausiu draugu. Man buvo šokas išgirdus tai,niekada nebūčiau pagalvojus,kad mano geriausias draugas mane viduje myli,ne kaip draugę,o kaip merginą,-perbėgo per akis ta akimirka ,kai Edgaras prisipažino meilėje.-IR kadangi vėliau gavosi ,taip,kad aš taip pat pajutau tą jausmą-meilę,norėjau būti ,kartu,bet..bet jis jau turėjo merginą.Ir mano norai liko vėjyje.Vėliau dar problemos namie,ligoninės,sveikatos sutrikimai..viskas taip keista,-lyg būdama ne savimi pasakiau.- Ačiū Dievui,kad kai grįšiu į Getenburgą,Edgaras sakė,kad būsim kartu. Štai tokia nelaiminga istorija,-nusijuokiau.
-Istorija..-nusišypsojo.-Ji tikrai įdomi,užjaučiu dėl visų tų rūpesčių,kuriuos teko išgyventi.
-Ačiū už užuojautą,bet juk kažkam reikia išgyventi daugiau,nei kitiems,beja ,manau mes visi kažką patyriam,ko kiti nepatiria ir manome,kad mes daugiausia kenčiame.-nusišypsojau.
-Tiesa,bet juk skrydis ,tau,atnešė ir gerų emocijų?-lyg rodydamas į save pasakė.
-Taip,taip tave,-nusijuokiau.
-Taip,taip man irgi bus linksma kelionė kartu su tavimi,-kumštelėjo į pašonę.
Visą laiką kol skridome kalbėjomės,sužinojau,kodėl Tomas vyksta į Floridą. Tomas jau senai turėjo būti išsiųstas gyventi pas mamą,bet vis rasdavo priežasčių,neišvažiuoti,dėja ne šį kartą.Dabar jis ,kurį laiką gyvens Floridoje.
Su Tomu labai įdomiai apie viską pasikalbėjome,vienas kitam išsipasakojom,radome bendrų pomėgių,sužinojome kur gyvenom Getenburge,taip pat apsikeitėme numeriais.
Stiuardesė priėjo kelis kartus pasiteirauti ar nieko netrūksta,ir ar viskas gerai,žinoma mūsų atsakymai buvo teigiami.
-Mėgsti keksiukus?-rimtai paklausė Tomas.
-Tik šokoladinius,-nusišypsojau.
-Stiuardese,ar galima gauti du pakelius keksiukų su šokoladu?
-Taip,tuoj atnešiu,-maloniai atsakė ši.
Šioji padavė keksiukus ir pasišalino,o Tomas vieną pakelį padavė man,o kitą pasiliko sau.

14skyrius (2part)

Mano lėktuvas pakyla tik po pusantros valandos,tikėjausi ilgiau užtrukti prie patikrinimo postų,bet neužtrukau ir dar liko pakankamai daug laiko. Dino nematyti,kur jis,jo nebuvimas man kėlė nerimą.
-Štai ir aš!-uždusęs atsibeldė brolis.
-Maniau neateisi,-numykiau ir apsikabinau jį.
-Taip,taip aš tikrai neateisiu,-nusijuokė šis.
Tėvai nuėjo į bufetą išgerti kavos,mat labai jaudinasi ir nervai nelaiko. Mano mintys pagaliau neklaidžiojo po vakarykščią dieną,negalvojau,net apie rytojau,gyvenau šia akimirka.
Tėvai buvo pasukę už kampo ir jų nemačiau,Dinas kumštelėjo į šoną ir nusivedė į šalį,norėjo kažką pasakyti:
-Žinai,kol vakar buvai klube,aš repetavau eilinį kartą garažę,-pagalvojau,o kas man iš to,bet patylėjau.-Aš tvarkiausi savo diskų kolekciją ir radau kažkokį keistą diską,perklausiau ir išgirdau.
-Ką?!-pertraukiau jį nustebusi.
-Am..Tave dainuojančia,tu be galo gražiai dainuoji.Man buvo taip keista girdėti tavo balsą,juk rodos visada buvai šalia,-nustebusiai ir kiek sutrikusiai pasakė.
-Ką?Kaip tu radai tą diską?-Velnias!-keik sutrikusi sušukau.
-Ei,nesinervink,tavo bbalsas nuostabus,gal grįžus nori pabandyti dainuoti,ne tik kampe ,bet prieš publiką?
-Ne.-numykiau.-Nenoriu,ir prašau to niekam nesakyti.
Nuskambėjo balsas per kolonėles "Skrydis į Floridą paankstinamas.Prašome rikiuotis prie įlaipinimo zonos".
-Einam,-kiek keistokai tariau,.
Po velnių kodėl jis rado tą diską,nesiseka man,iš pradžių Edgaras nepaskambina,o dabar dar tas nelemtas diskas.. Susijaudinus ėjau link įlaipinimo zonos.
Padaviau savo bilietą stiuardesei,ji peržvelgė ar teisingai užpildyta ir parodė rankos mostų kur eiti. Atsisveikinau su tėvais šiltai pasikabinome ir mama,net pabučiavo į skruostą. Diną apkabinusi sušnarėjau"Lik paslaptingas".,jis suprato,kad turiu omeny diską. Palinkėja geros kelionės ,paleido mane,aš nuskubėjau prie savo vietos.
Lėktuvas..lėktuvas,nepatinka,keista.
"Aplinkui dar vos keli žmonės,mažai skrisinčiųjų ar dar nesulipo visi?"klausiau savęs. Sėdėjau šalia lango,baimę kėlė koks bus vaizdas,kai pakilsime ,kaip atrodys viskas,kai skrisime. "O pagaliau atsiranda žmonių.."-vėl galvojau. "Ei šis gražuoliukas tegul prisėda kur nors šalia".
-Atsiprašau čia dvidešimt šešta vieta?-pasiteiravo gražuolis.

14skyrius (1part)

Skaidrus rytas,saulė ryškiai švietė ir pabudino mane. Užtraiškanojusios akys bandė atsimerkti,nors dalinai norėjau miego. Šiek tiek dar pasivarčiau lovoje ir nutariau,kad beprasmiška gulinėti,juk tuoj keltis. Lėktuvas išskrenda apie dvyliktą ,o dabar vos aštuonios,orų uoste turime būt apie dešimtą,juk reikės spėti pereiti visus kontrolinius punktus,ir įsodinimas gali užtrūkti.
-Šele,pabusk ir kelkis,-už durų pasigirdo mamos balsas.
-Aš jau atsibudus,greit nusileisiu į virtuvę.
Išsiropščiau iš lovos,nors ir akys dar buvo užsimerkusios ,atsisėdau ant kedės šalia stalelio su veidrodžiu,pažvelgiau į užtinusias akis.Fe..atrodžiau,nekaip. Tiek to.
Spintoje buvo tuščia erdvė,kabėjo ,tik vienintelis klasikinis sijonas ir švarkelis,paruošti išvykai į Floridą.
Apsirengiau ,dar keletą kartų pažvelgiau į veidrodį,gal neatrodžiau be galo graži,bet man nerūpėjo.Šiek tiek pasidažiau ir nuskubėjau pusryčių.
-Labas rytas!-įbildėjau į virtuvę.
-Zuikutis švyti,-nusijuokė Dinas.
-Dinai,aš pasiilgsiu tavęs,-numykiau ironiškai.
-O mes tavęs!-pareiškė garsiai tėtis.
Mama nespėjo suktis virtuvėje tarp puodų,tėtis gurkšnojo arbatą ir kramtė spurgą,Dino žvulgsnis lyg ir klausė"Tai ar vakar sakiau tiesa?".
-Kada važiuosime į orų uosta?-valgydama paklausiau.
-Po valandos,-atsakė tėtis.
-Gerai,tai nubėgsiu dar pas Mirandą,mano daiktai prie durų,jeigu kas sukraustykite į bagažinę ir judėkite link Mirandos namų,-pasakiau ir nuskubėjau.
Užsimečiau striukutę ir pagriebiau Gleno megztuką.Mirandos namai buvo netoli namųjų,ir ačiū Dievui ji dar buvo namie,neišėjo į mokyklą.
-Sveika,-pasibeldusi ir jai atvėrus namų duris pasakiau.
-O,šelme,spėjai dar užsukti,-nusijuokė draugė.
-Neprimink,bet kaip baigėsi viskas?
-Edgaras sutriko,kaižilė pradėjo klykti,kad pavogei jos vaikiną,vėliau dar tu išėjai su Glenu,-jį žvilgčiojo į megztinį mano rankose.-Džilė apsiramino,nes tavęs nebebuvo greta,o Edgaras nuliūdo.
-Ech,nelinksma,bet mes su Glenu labai gerai praleidom laiką grįždami,-sukrizenau.
-O aį taip pat pasilinksminau su Driu,buvom iki pat klubo uždarymo.O,kas tarp tavęs ir Gleno,kad jau megztuką nešioji jo?-įtarei žvelgė Miranda.
-Iš klubo išėjome ko ne juokdamiesi,juokėmės ir juokėmės. Vėliau aš uždainavau ir pradėjo lyti,Glenas paskolino megztinį. O taip megztinis!Velnias! Palydėjo mane namo ir pabučiavo,-nuraudau. -Gal galėtum jį gražinti jam,-duodama megztinį Mirandai paprašiau.
-Oh..Edgarą gal pamirši?-klausiamai pažvelgė.-Žinoma perduosiu,nuo tavęs jam,-nusijuokė.
-Abejoju,dėl Edgaro,-nusijuokiau.
Miranda man pasakojo visas smulkmenas apie vakar vakarą,buvo tikrai įdomu ir juokinga. Regis tikrai supykdžiau Džile ir ji ne iš kelmo spirta.
-Hmm..vakare parašiau Edgarui žinutę,"Paskambink;*",ir dar bučkį pridėjau,bet nei parašė,nei paskambino,-nesuprasdama nuleidau akis.
-Keista,maniau,kad vos grįžęs puls skambinti,nes atrodė susirūpinęs ir kiek nusivylęs,jog išėjai.
-Keista..
Kalbėjome apie šį,bei tą..Miranda jau vėlavo į mokyklą,tad trypė vietoje,bet jos mama ją nuramino,leido jai vėluoti.Kol kalbėjomės,aš net nepajutau,kad laikas bėga ir man laikas skubėti namo,juk turiu išskristi,bet skambutis į duris priminė tai. Tėvai atvažiavo manęs pasiimti,nes mano mintys klaidžiojo po vakarykščius nuotykius,tai pamiršo.
Atsisveikinau su Miranda,šiltai i rnuoširdžiai ją apkabinau.
Įsėdau į automobilį,galinė sėdynė buvo tuščia.
-O kur Dinas?-nesuprasdama kur brolis pasiteiravau tėvų.
-Sakė turi reikalų,bet atvyks į orų uostą,nesijaudink,-ramino tėtis.
"Reikalų?Šiandien? Kai jo mažoji sesuo išvažiuoja?Nesuprantu.."-mąsčiau ,kas per reikalai jį užtiko,kaip tik dabar. Aš išvažiuoju,o jis dingsta,ot.. Kol mintys sklaidėsi ,mama su tėčiu aiškino,kaip elgtis su močiute,jos daiktais,nauja mokyklair taip toliau.Ach tėvų kalbos.
-Okey!Supratau,-surikau,bet taip pat nusišypsojau.
Orų uostas.

13skyrius (2part)

Šokis nebuvo įspudingas,bet aš buvau labai laiminga. Muzika vėl pasikeitė,o mėlynakis mane pabučiavo.Atsakiau į tai ,bet ,kad ir kaip būtų gerą,bučinys netruko ilgai,Džilė prišoko ginti neva savo vaikino,o mane plėšė juokas,nes jos mina buvo tikrai nepakeičiama.
Džilė buvo pikta,bambėjo ir traukė Edgarą arčiau savęs,jis buvo kiek sunerimęs,bet mačiau ,jog norėtų juoktis,tik susilaiko. Aš tip pat apsimečiau rimta ir nesupratusią ko Džilė širsta.
-Atleiskit aš turiu jau eiti,-atsiprašiau ir su užuominą pažvelgiau į Edgarą.
-Aš tave palydėsiu,-įsiterpė Glenas.
Mes visus palikome šokių aikštelėje,kur dar vis jautėsi Džilės pyktis.Lauke atšalo,o aš neturėjau jokio megztuko,tad Glenas paskolino savąjį. Ėjau ir prunkščiau,man buvo taip juokinga,vaikinas ėjas greta,taip pat juokėsi.
-Tu matei jos išraiška?-eidama klausiau pakeleivio.
-Man rodo visa salė matė.
-Cha,-nusijuokiau.-Ačiū,kad man padėjai,kaip galiu atsidėkoti?-nuoširdžiai paklausiau.

-Nueik kur nors su manimi,-naiviai paprašė.
-sutarta,bet ne ryt ar poryt,aš išskrendu į Floridą,kai  grįšiu tada būtinai tesėsiu pažadą,tinka?-įtariai paklausiau.
-Žinoma,-sutiko jis.
Mums einant pradėjo lynoti lietutis,juokiantis jis tižo ant mūsų.Šlapi drabužiai ir skambus juokas girdėjosi tamsioje gatvėje,kurioje buvome vienu du. Glenas mane apkabinęs lydėjo link namų. Nesuprantu,kaip aš jo ankščiau nepastebėjau?..
-Lalala,-eidama dainavau.-Štai mano namai,-parodžiau į vieną iš daugelio gatvės namų,ir su liūdesio gaidele pasakiau.
-Gaila,man patiko vaikštinėti,-nusiminusį veidą bandė nustatyti Glenas.
-Pakviesčiau vidun,bet nemanau,kad naktis yra geriausia metas ,tam.
-Metas geras!-nusijuokė šis.
Glenas mane palydėjo iki pat durų,palinkėjo saldžių sapnų ,šiltai apkabino,o aš jį pabučiavau į skruostą. Nežinau ar tai buvo iš noro pabučiuoti Edgarą,ar tiesiog norėjau pasijusti tą akimirką reikalinga.
-Ačiū,-padėkojo ir išėjo savo namų link.
Tyliai pravėriau duris ,"tikriausia jau visi miega" pagalvojau. šviesa nedegė nė viename namo kambaryje ar prieškambariuose. Nuvivilkau šlapią megztinį,nusiaviau batu sir nuėjau į virtuvė pasiimti kažko užkąsti.
-Tai jau nauja meilė?-iš tamsos pasigirdo klausimas,išsigandau ,kaip niekada.
-Eik po velnių!-dar kvapą gaudydama pasakiau iš tamsos ,į šviesą pasirodžiusiam Dinui.
-Išvažiuoji pailsėti,o štai jau nauji meilės frontai,-tyčiojosi iš manęs brolis.
-Taip!-pasipiktinusi atsakiau.
Iš šaldytuvo pasiėmiau sulčių,ant spintelės buvo spragėsiu,susirinkau viską ir patraukiau į savo kambarį. Dinas ėjo man už nugaros ir vis juokavo paskui pasuko į savo erdvę.
Mano kambarys buvo sujauktas,prtieš išeidama išverčiau drabužius ,kad rasčiau ką apsirengti.Rytoj turiu išvažiuoti,tad užplūdo noras susitvarkyti,tikriausia drugeliai atsiradę pilve paskatino. Ilgai neužtrukau,vos valandėlę tvarkydamas užkąsdavau,karts nuo karto.
Parašiau Edgarui žinutę "Paskambink;*",rankoje laikiau telefoną ir laukiau kada paskambins ar bent parašys. Atsiguliau į lovą,šalia pagalvės padėjau telefoną,stebėjau menkai matomas žvaigždes,nuo fotelio matydavosi geriau.
Net nepajutau,kaip miegas pasiglemžė mane ,užmigau..

13skyrius (1part)

Šiek tiek pasipuošiau norėjau atrodyti graži. Iš lagamino ištraukiau visai tvarkingai sudėtą suknutę ir batelius. Į plaukus įpyniau kaspiną,pasikvepinau gardžiai kvepiančiais kvepalais ir patraukiau link klubo.
Alonas atvažiavo su mašina pasiimti manęs,kita mašina važiuoja Džesė,Džilė su Edgaru ir Miranda.
Klubas.Greta jo jau būriavosi žmonių,mačiau daug pažįstamų veidų,taip pat ir mūsų draugus. Lauke girdėjosi garsiai grojanti muzika-klubo viduje. Priėjome prie bendraklasių,šie jau turėjo bilietus.Regis ne man vienai toptelėjo pasipuošti,nes tiek Džesė traukė akį,tiek kitos. Visi puošėsi dėl antrūjų pusių,tik mes su Miranda,buvom vienišos. Džesė,su Alonu susidraugavo,tad galima sakyti ,kad jie vienas dėl kito ir puošėsi,nes vos išgirsta kažką apie vienas kitą,nušvinta.Visų veiduose buvo tik šypsenos,atrodėm gražūs ir laimingi.
Užėjome į vidų,muzika man patiko,žmonių visai netrūko,buvo gal net gi per daug.
-Tu,labai gražiai atrodai!-vakarui įsibėgėjus pasakė žmogus stovintis už manęs.
-Ačiū,-atsisukusi pamačiau Gleną,nė truputėlio nesutrikau,tiesiog nusišypsojau.
-Gal nori pašokti drauge?-pasiūlė jis.
-Žinoma,šiandiena aš be poros,-nusijuokiau ir jo šiltos rankos traukimo pajudėjome link šokių aikštelės.
Visi linksmai šokome,muzika užvaldė kūnus,vakara jau įsibėgėjo į naktį. Man patiko,nors ir jaučiau į nugarą įremtą Edgaro žvilgsnį. Man tai nerūpėjo. Visi aplinkui mus tik šoko,ir šypsojosi,buvo tokia gera atmosfera. Miranda buvo prie baro ir gurkšnojo kažkokį gėrimą,mačiau,kad jai nejauku būti vienai. Buvau visai ją pamiršusi..
Gleno paprašiau,kad surastų kokį vienišą vaikinuką,kuris norėtų pašokti su Miranda. Ji buvo išvaizdi ,tad surasti draugų,nebūdavo tokia sunki priežastis,bet pirmajai užkalbinti kiek baugoka. Glenas labai greit surado vaikinuką,kuris jau stovėjo greta mūsų su Miranda,ir jis taip pat buvo vienišas,kaip manoji draugė.
Vaikinukas,buvo gana žavus iš šono žiūrint keistą jį matyti vieną. Regis jis buvo metęs kabliuką link Mirandos ,ji taip pat išsiblaškė,kai Driu pakvietė ją šokti.
Dabar visi šokome poromis,nors aš labai dažnai mesdavau žvilgsnį link Edgaro su Džile mano nuotaiką nepasikeitė,buvau laiminga.
-Ko taip dažnai žvilgčioji į Edgarą?-muzikos ritmą pertraukė Glenas .
-Nežinau,-gana juokingai pasiteisinau.
-Tau jis patinka,tiesa?
-Ne,jis tik mano geriausias draugas,-vos neužspringau tai sakydama.
-Ne tiesa,jis tau labai patinka,bet yra ta  naujokė,ir nieko neišeina,-lyg skaitydamas mano mintis kalbėjo Glenas.
-Ką?Kaip tu?-sutrikau ir nusijuokiau.
Nejaugi viskas taip akivaizdžiai matėsi,ir visi nujautė,kad aš netikėtai įsimylėjau Edgarą,o šis man dar vis jaučia įspudingus jausmus? Nejaugi visi matė ir tai,kad Džilė mums tikrai yra kliūtis..?
-Ačiū,kad pašokai su manimi,praleidom šaunų vakarą,tikrai ačiū,bet matau,tu,norėtum pašokti su juo,-lyg rodydamas į mano mėlynakį pasakė.
-Glenai,atleisk,kad taip akivaizdžiai matosi,bet nemoku slėpti emocijų,man tikrai gera su tavimi ir tu tikrai šaunus vaikinas.
-Ačiū,-jis mane pabučiavo.Edgaro žvilgsnis sustingo,o aš pasijaučiau maloniai.-Gal per daug drąsiai,bet pabūčiavau,o dabar eina atitraukti ,nors ir trumpai naujokės dėmesį,pašokit bent vieną šokį.
-Ačiū,tau,-šį kartą aš pabučiavau Glenui į skruostą.
Edgaro ledinis žvilgsnis stebėjo mus ir tikrai nenutuokė,kad mes su Glenu,tik bandome surežisuoti gerą komediją,kuri turėtų padėti,suvesti mane ir jį. Manau,jis suprasto,viską ne taip kaip reikėjo.
Mano gelbėtojas Glenas pakvietė pašokti Džilę,o Edgarą pastūmėjo link manęs,lyg sakydamas "Eik ji laukia",arba mano mėlynakis suprato ,arba naudojosi pasitaikiusia proga.
Jis atėjo prie manęs ir pakvietė šokiui,grojusi greita muzika,pasikeitė į lėtą.
Edgaro rankos pakabino mano liemenį,o aš prigludau jam prie pečių. Aš buvau su juo!

12skyrius (2part)

Pamokos greit pasibaigė,vėl kaip greit pasisveikinau ,taip pat greit ir atsisveikinau keistai jaučiuosi grįžau namo,apsimečiau labai laiminga,o viduje slėgė liūdesys ir laukimas. Išties laukiau rytojaus,kai pajėgsiu įsėsti į autobusą ar lėktuvą,dar net nežinau kaip keliausiu,bet aš to laukiu. Būdama šalia savo mėlynakio ir jo draugužės,jaučiuosi ,kaip trečia koja,kuri jam tikrai nepadeda. Slėgė tai,kad rodosi turiu ,tai ko visada prašiau Dievo,bet jeigu rimtai aš neturiu nieko.
-Galima?-pasibeldė į kambarį mama.
-Taip,žinoma.
-Nupirkau tau bilietą,su tėčiu pasitarėme ir nusprendėme,jog tau įdomiau būtų skristi,nei važiuoti.
-Šaunu,aš norėjau skrydžio lėktuvu,-nusišypsojau.
-Viskas gerai?
-Mąstau ar gerus daiktus pasiimu į kelionę ir kiek ten man leisite pabūti?-paklausiau akivaizdžiai pasikeitusios mamos.
-Daiktai geri,jei ko nepasiimsi,manau močiutė Ty nupirks.Kiek ten galėsi pabūti?..Am,kiek tik tau norėsis,žinok,jei tik norėsi grįžti namo ,nors ir tik nuskridus sėsk į lėktuvą ir grįžk.
-Pabūsiu ,aš ten nors truputėli,-nusijuokiau,nes mamos žodžiai tikrai prajuokino.
Mama išėjo,o aš toliau sėdėjau ir žiūrėjau į vaizdą pro langą. Nežinau,kaip man susišvietė,bet paėmiau telefoną ir paskambinau Edgarui:
-Sveikas!
-O,Šele,labas-džiugiai pasisveikino.
-Gal nori šiandien pasikviesti visu ir kur nors nueiti?
-Mielai,kodėl gi ne,-jo balsas mane taip šildė,bet pasigirdo ir Džilės balsas,kuri mano širdį per sekundę sušaldė.
--Džile,einam kur nors su kitais?-paklausė šalia Edgaro,ir išgirdau atsakymą "žinoma".
-Tai,kur ir kada?-sugrįžęs į mano ir jo pokalbį paklausė.
-Po valandos prie "Vivos",tinka?-šaltai paklausiau.
-Ah,-ir pasigirdo nutrūkusio pokalbio pypsėjimai,tikriausia Džilė išjungė.
Paskambinau Mirandai ir pasiūliau prisijungti,ačiū Dievui ji sutiko,vėliau surinkau Alono numerį ir jį taip pat pakviečiau. Netikėtai man į galvą atėjo mintis ,jog galėčiau pasikviesti Džesę,jai būtų į naudą.
Paskambinau ir nudžiuginau ją,nes klube bus ir Alonas.

12skyrius (1part)

Jaučiuosi be galo gerai pailsėjusi. Buvo labai keista nuotaika,norėjau pamatyti,bet ką,norėjau paimti ir apkabinti ,bet kurį žmogų.
Pašokau iš lovos,lyg nutrenkta žaibo,nubėgau prie spintos galvodama ,kaip galėčiau šiandien pasipuošti. Stovėjau ir žiūrėjau į begales drabužių, o galvoje sukosi mintis "nėra ką apsirengti,nėra..",pati nusikvatojau . Įsijungiau trankios muzikos ir pradėjau šokti,manau šiandien galiu atrodyti visai kitaip,nei visada.
Spintoje radau,beveik nenešiotą džinsinį švarkelį,sijonuką,ir juodas timpes,dar ir sprotinius batelius tarp suverstos spintos turinio atradau.Šaunu.Ankščiau niekada nenešiodavau sijonų,jeigu eidavau kažkur viešumą.Drįsdavau tik po namus taip būti apsirengusi.
Susipyniau ilgus plaukus į pinutę,pati sau atrodžiau visai kitokia Šėlė,nei visados.
Virtuvėje buvo šurmulys,tėtis kaip keista dar nebuvo išvykęs į darbą,mama barškėjo prie puodų,Dinas gėrė arbatą ir užkandžiavo sausainiais.
-Labas rytas!-įeidama pasisveikinau.
-Sveika,-atsakė mama,-Gražiai atrodai.
-Aha,keista matyti tave su sijonu,juk neeidavai niekus su juo..-juokėsi Dinas.
-Am..Norėjau atrodyti kitaip,išverčiau spintą ir radau šiuos drabužius.
-Tau tinka,-įsiterpė tėtis.
-Ačiū.Gal galiu gauti porciją sausų pusryčiu ir sulčių?-pasiteiravau.
Papusryčiavau ir paprašiau Dino,jog mane nuvežtų į mokyklą. Netrūkau noru atsidurti tarp draugų,bet norėjau pamatyti visų šypsenas ir juoką,norėjau išgirsti jų nuomonę. Namiškiai tikriausia nelabai suprato,kodėl gi aš tokia laiminga,o jei būtų paklausią tikriausia nežinočiau ,kaip atsakyti.
Iki mokyklos vos keletas kilometrų.Šiek tiek nupurtė drebulys. Dinas sustojo ir aš išlipau,toje pačioje vietoje,kaip visados,padėkojau jam,jog atvežė. Nuskubėjau prie draugų būrelio.
-Sveikučiai!-sveikindamasi sušukau.
-O kas grižo?-nusijuokė Alonas.
-Aš,-atsakiau ir apsikabinau kiekvieną.
Sunkiausia buvo apkabinti Edgarą,bijojau per drąsiai pasirodyti,Miranda buvo nušvitusi,kad pagaliau sugrįžau,Džilė keistai žvairavo,lyg nujausdama kažką,Alonas tik šypsojosi ir mušė su koją ritmą,Edgaras žvilgsnis buvo nukreiptas į grindis arba į Džilę.
-Alonai,pameni mano draugę Džesę?-tylinčio Alono paklausiau.
-Taip,-šiek tiek atgaivindamas atmintį pasakė.
-Gal kada,dar norėtum susitikti su ja?-bandžiau rimtai pasakyti.
-Mielai,tik kaip čia taip?-nelabai suprasdamas,kodėl ji nori dar susitikti pasiteiravo.
-Tikriausia kritai jai į akį?-nusijuokiau.
Visi nusijuokė,o Alonas kiek surimtėjąs pamąstė.Visi nuėjome link mano pamokos kabineto,jaučiu ,kad Edgaras jautėsi nemaloniai,o aš spindėjau.
Visai išgyrė mano apsirengimą,visiems patiko ,toks stilius.
Po kelių pamokų nuėjome į valgyklą,ko nors užkąsti.Ant stalo pasidėjome sulčių ir keptų bulvyčiu ar bent kažką panašaus.
-Patinka man būti su jumis,-garsiai pasakiau savo mintis.
-Šaunu,kad pagaliau grįžai,-prašneko Džilė.
-Ir vėl išvyksta,-liūdnokai pasakė Edgaras.
-Ką?Kur?-nesuprasdami susižvalgė Alonas su Džile.
-Mėnesiui ,o gal ilgiau pas močiutę į Floridą.
-Kodėl?-sutrikęs pasiteiravo Alonas.
-Sveikatos pagerinti ir apgalvoti ką daryti toliau,su pasikeitusiais dalykais gyvenime.
-Nustebinai,-įžuliai tarstelėjo Džilė.
-Gal būt,-ironiškai atsakiau.
Šalia Džilės jaučiuosi kiek nemaloniai,saugoti jausmus žmogui kuris būna greta manęs,dažniau nei reikia,per daug sudėtinga,reikia labai apgalvoti savo judesį ar sakinį.

11skyrius (2part)

Namo grįžau ,kaip pabučiuota,juk tokia ir buvau. Buvau tokia laiminga,degiau ugnimi ir jaučiausi spinduliuojanti šiluma.Svetainėje girdėjau juoką,namai buvo pilni šilumos,visi šeimos nariai  ten sėdėjo ir juokavo .Aš įdribau į svetainę,visų akys pažvelgė į man.
-Sveika,-beveik choru pasakė.
-Sveiki,-svajingai ir nesuprasdama kas vyksta atsakiau.-Kas čia vyksta?
-Džiaugiamės šeima,-nusijuokė Dinas.
Vakaras tikrai buvo šaunus,mama iškepė visokių sausainių,pyragėlių,pakvietė keletą giminių. Visą laiką skambėjo juokas ir meilūs žodžiai,vis kas nors pasakojo kažką įdomaus. Man taip keistą,jog mūsų manuose tiek daug gerų emocijų,tiek daug žmonių,šypsenų ir geros nuotaikos. Mama visą laiką šypsojosi,buvo pakyli,tikriausia gyvenime tokios jos nemačiau.
Svečiai išsiskirstė ir liko,tik namų viesulas,muzikos skambesys.Visi vėl susėdome ant svetainės sofų,lyg atsipūsdami nuo labai varginančios šventės.
-Amm.Kada galėčiau važiuoti pas močiutę Ty?-pertraukiau tylą.
-Kada tik nori,-pasakė tėtis ir pažvelgė į mamos ,bei Dino akis ir reakciją.
-Aš norėčiau poryt išvykti ir po mėnesio grįžti..
-Manau super,-įsiterpė Dinas.
-Mami,o kaip tu?-pažvelgiau į ją klausiamai.
-Jei tik nori,-šiek tiek nusimindama atsakė,bet leido.
-Tada einu krautis daiktų,-nubėgau į kambarį spygaudama iš laimės,kad galėsiu atsigauti.
Buvau pilna džiaugsmo ,net nežinojau ,kad galiu šitaip džiūgauti. Gal būt man padėjo nusiteikimas,jog,kai grįšiu gyvensiu,taip ,kaip svajojau. Pagaliau mano mėlynakis nori būti šalia,nors ir reikia trupučio laiko.Tai visai nesvarbu,aš negalvoju ,kaip gali būti,aš žinau kaip bus.
Susiradau gan didelį lagaminą.Spintą verčiau aukštyn kojomis,ieškojau drabužių kurių man ,prireiktų pas močiutę Ty. Norėjau atrodyti stilinga,bet taip pat neapsirikti susidėjus rūbus vasaros sezonui. Ilgai galvojau ką vertėtų pasiimti,susidėjau į lagaminą keletą nelabai šiltų megztinių,maikučių,šiltų kojinių,susiradau rūbus tinkančius rudens viduriui ir žiemos pradžiai.Taip pat suradau šeimos nuotrauką,įdėjau į lagamino kišenėlę,daiktų manau netrūks,o jei ko pritrūks nusipirksiu.
"Tuk tuk"-pasibeldė į duris.
-Taip užeikit,-nepakeldama akių nuo lagamino pasakiau.
-Šele,matau jau susikrovei visus daiktus?-kiek žemas Dino balsas skambėjo tyloje.
-Dar keli liko,bet manau laiko dar yra ,tad ryt susidėsiu juos.
-Matyti,esi labai pasiryžusi išvykti,-rūpindamasis uždavė lyg ir retorinį klausimą.
-Aš trumpai atitrūksiu nuo visko,apgalvosiu viską,tada su gera nuotaika sugrįšiu čia ir gyvensiu..Ar tai ne puikus planas?-juokdamasi pasakiau.
-Taip,tau,vertėtų atsipūsti nuo visko,bet ar pagalvojau,kaip tavo brolis Dinas pasiilgs taves?
-Nors kartą pasiilsėk tu nuo manęs,-šmaikščiai atsakiau.
-Gera idėja.
Dinas toks puikus brolis,jis moka visada pradžiuginti ir šiaip jis toks nuostabus. Tikrai kaip mama galėtų jo nemylėti,juk jis toks nuostabus,toks šaunus. Dabar mama pasikeitė gal leis Dinui mokytis Mirelendo menų mokykloje. Jis tikrai to verta,o jo talentą būtina puoselėti.
Ši diena buvo tokia puiki,mano gyvenimas rado savo kelią,savo laimę.
Vakarui įsijungiau ramios muzikos,atsiguliau į lovą ir žiūrėjau į lubas,norėjau matyti naktį,joje žvaigždes ir didelį mėnulį. Deja labai tingėjau keltis iš savo minkštos lovos ir eiti link krėslo,prie lango.
Mąsčiau apie rytojų,apie dar kitas dienas ir artėjantį mėnesį kitur..būsiu gal būt balta varna,bet manau,ten atsipalaiduosiu ir grįšiu į savo miestą visa laiminga.
Miegas prieš mane su visais ginklais susimokė ir privertė užmerkti akute. Miegojau labai ramiai ir be jokių blaškymųsi.

11skyrius (1part)

Ėjau šalia jo ir nežinojau ką pasakyti,nenorėjau apsikvailinti.Mano pilve skraidę drugeliai sukėlė šypseną ir kutenimą. Aš norėjau jam pasakyti kaip dabar jaučiuosi,bet trūko drąsos,šalia jo pamiršau,kad reikia kvėpuoti,pamiršau,kad aš gyvenu.
-Šitas suolelis?-kai priėjome prie paskutiniojo suolelio,pasiteiravo žmogus ,kurio šypsena mane priversdavo nusišypsoti.
-Taip,-linketėlaujau.
-Aš nežinau nuo ko reikėtų pradėti kalbėtis..-suglumęs tarstelėjo.
-Aš irgi nežinau ką pasakyti,bet jei kada tavo širdis šauks mane,žinok ,kad aš girdėsiu ir atsiliepsiu į tavo šauksmą,-kvailiai susapaliojau ir mintyse išvadinau save kvaile.
-Tu tokia bebaimė,-prilietė mano šviesius plaukus.-Aš ,tau,jau sakiau ,kaip tu man patinki ir ačiū Dievui,jog turėjau proto laukti atsakymo,nors tu man ir neteikei vilčių,aš labai norėčiau būti su tavimi,visada šalia.
-Aš taip pat noriu,bet yra Džilė ir aš jos nesmerkiu ji tikrai gera mergina ir džiaukitės vienu kitu. Man užtenka matyti tavo šypseną ir būti greta.
-Dabar jaučiuosi toks sumišęs,nežinau ką man daryti..-lyg klausdamas medžių kurie dengė suolelį ,žiūrėjo Edgaras į juos.
-Tau,tiesiog reikėtų apsimesti,kad nieko neįvyko,nors ir žinai ,kad aš tau kažką jaučiu,galėtum vaidinti.Aš išvažiuoju ,bet nenoriu,kad tu liūdėtum ir manytum,kad bėgu ,nes kenčiu. Ne,aš išvažiuoju,nes noriu pailsėti nuo kasdienybės,nuo naujų jausmų viduje.
-Išvažiavus nepamirši manęs?-lyg bijodamas ateities paklausė.
-Edgarai,niekada,bet manau tą jausmą,kurį tau jaučiu reiktų suvaldyti,bijau įskaudinti Džilę,nors ji man tik naują žmogus gyvenime.
-Dabar pažvelk į mano akis ir negalvok apie Džilę,galvok apie mane ir save,-lyg įsakydamas pasakė Edgaras.
-Jis priartėjo prie manęs,lyg rodydamas žydras akis,aš pasilenkiau arčiau jo. Jaučiau jo kvėpavimą,jo alsavimas susiliejo su manimi,jo ranka perbraukė mano veidą ir miela šypsena,persmelkė man širdį.Jis buvo arti manęs,dabar aš nejaučiau nieko,kas buvo aplinkui mane,nejaučiau jokio vėjo,negirdėjau jokių garsų,aš tiesiog žiūrėjau į tas mėlynas akis.
-Prašau,tik vieną bučinį,-lyg atsisveikindama paprašiau.
-Šiandien vieną,kai grįši milijoną,-šmaikštavo Edgaras.
Mūsų alsavimas vėl susiliejo,aš jaučiausi lyg būdama jo siela,lyg įsikūnijau į jį,.Mano lūpos buvo šalia jo lūpų,saldus skonis skverbėsi į mane,jausmas neapsakomas,noras ,kad tai niekada nesibaigtų nerimo.
Aš ir jis dabar buvome kartu,nepaisant aplinkos ir gyvenančiu žmonių.Dabar tikrai negalvojau apie Džilę,ir ,kad šalia esantis vaikinas gali priklausyti jai.Šalia Edgaro,niekas daugiau nederėjo,tik aš. Kiek laiko mūsų lūpos buvo sujungtos lyg magnetas aš neįsivaizduoju,rodosi tai truko amžinai.
Amžinybė taip pat turi pabaigą,kaip ir pradžią.Mūsų bučinys baigėsi.
-Aš nenoriu skaudinti,Dži..-nepabaigęs sakinio,nes aš pirštu paliečiau jo lūpas ir paprašiau nekalbėti
-Ačiū,-pabučiavau jam į skruostą,atsidėkodama,kad netęsė sakinio.
-Kitą kartą amžinai,-kai jis ištarė šiuos žodžius sutrikau,pamaniau,jog aš savo mintis sakiau garsiai o ne tyliai.
Mes likome sėdėti ant paskutiniojo suolelio,šnekėjome,sprendėme ką daryti toliau.Mūsų nuosprendis buvo tiesiog laukti,kol Džilei pabos Edgaras..Manau ,tai ilgai netruks,mes vadinsime tikrus draugus,kokiais buvome ankščiau.

10skyrius (2part)

-Kad ir kaip keistai būtų,taip.-numykiau.
Mama atnešė obuolių sulčių ir sausainių,prisėdome svetainėje ant sofos. Pokalbio pradėti nedrįsau ,nežinojau net ką pasakyti,nes paskutinis mūsų kalbėjimas baigėsi mano ašaromis ir jos nugalėjimu.
-Tau,turbūt labai keista,kodėl aš pasikeičiau?-nejaukią tylą nutraukė mamos virpantis balsas.
-Taip,juk niekada nevertinai manęs,-jausdavai pyktį už jos norą mane sužlugdyti tariau.
-Atleisk,saulute,-jį pirmą kartą mane šiltai ir be reikalo apkabino.-Aš buvau tokia akla,darbas,Dinas,tėtis,darbas.Aš tau visai neskirdavau laiko,-jos akyse pasirodė nuoširdi ašara.-Visada bausdavau tave,nes nenorėdavau tikėti,kad Dinas gali taip legtis,visada norėdavau tikėti,kad jsi šventas,bet taip nebūna!-jos balsas virpėjo,ji galiausia pripažino savo klaidas.
-Man užtektų jei manęs taip nežemintum ir elgtumeisi lygiai taip pat kaip su Dinu.
-Aš stengiuosi,aš noriu,kad tu gyventum prasmingai,ir be pykčio man,-lyg bandydama mane suprasti ir pajausti mano išgyvenimus paėmė už rankos ir suspaudė.
Aš norėjau kartu su ja verkti,bet negalėjau taip lengvai suskysti ir parodyti koki iš tikrųjų esu pažeidžiama.
-Mama,bet kas tave paskatino pasikeisti?-nesuprasdama jos paklausiau ir suspaudžiau jos ranką.
-Tas ,kad ,kai tu atsidūrei ligoninėje man taip suspaudė širdį,pasijutau lyg ,kas norėtų atimtį dalį manęs.Norėjau būti šalia tavęs,bet tu pradėjai šaukti ir tave ištiko dar vienas stresinis šokas.Aš bijojau užeiti dar kartą pagaliau supratau,kad tu nekenti manęs,už mano elgesį su tavimi,tu bijojai manęs,-ji kalbėjo atvirai ir nuoširdžiai.-Aš noriu būti tau draugė,o ne prieše.Aš viską pasistengsiu pakeisti,eisiu pas psichologus,gydysiuosi,bet nenoriu tavęs prarasti,-aš jos dar nemačiau tokios palūžusios ir skystos.
-Man užtektų ,jei galėčiau vykti pas močiutę Ty,-kiek šaltokai pasakiau.
-Šele,aš pasikeisiu prašau,-maldaujamai tarė mama.
-Aš noriu bent trumpai atsipūsti nuo veiksmo esančio čia.Aš noriu bent mėnesiui nuvykti pas močiutę,ten apgalvoti viską ir grįžti.Aš vertinu tavo pasiryžimą,pasikeisti ir po galais ,mama,juk aš tave  vis tiek myliu,kad ir kaip be būtų,-šiltai apkabinau ją ir pati pravirkau.
Dabar mano viduje dėjosi uraganas,aš jaučiuosi tokia keist,rodosi turėčiau džiaugtis ir plyšauti iš laimės,bet gal dėl meilės reikalų nesijaučiu tokia jau laiminga. Mama mane tikrai nustebino savo noru pasikeisti,dėl tokių pareiškimų ji man suteikė vilčių ir šiokį tokį norą likti čia,savo nuomose,savo mieste.Dabar man reikia susitikti su Edgaru ,išgyventi jausmus ,kurie kirba viduje.
Skambutis į duris.
-Aš atidarysiu!-sušukau,atšokdama nuo mamos glėbio.
-Gerai,-ji paėmusi daiktus nuo svetainės stalo nuėjo į virtuvę.
-Sveika,-jaudindamasis pasisveikino Edgaras.
-Labas,-labai laimingu balsu atsakiau ,o viduje pakilo drugeliai.
-Gal galim pasivaikščioti?-paklausė.
-Mami,aš einu su Edgaru pasivaikščioti!-sušukau užtrenkdama namo duris.
-Gera nuotaika?-nepatikliai žiūrėdamas į mane paklausė.
-Tikriausia pirmą kartą,taip nuoširdžiai pasikalbėjau su mama,regis aš jai vis dėl to rūpiu,-pašmaikštavau.
-Tu jai visada rūpėjai,tik regis ji nemokėjo parodyti arba nematė tam tikslo,-nusišypsojom.
-Einam link to suoliuko parko gale?-pasiūliau.
-Bet kur ,nors į pasaulio kraštą,-nusijuokė tobula šypsena.

10skyrius (1part)

Grįžusi nuėjau į savo kambarį ,rodėsi jis kitoks,jame kažko trūko,nors viskas lyg ir buvo taip pat. Lova ir kiti daiktai buvo tose pačiose vietose,kaip ir visada,bet jausmas būnat čia pasikeitė. Pasijutau lyg būdama kitur,lyg pati būčiau svetima.
Įsijungiau man patinkančios muzikos,pasiėmiau kuprinę su daiktais iš ligoninės ir pradėjau juos dėlioti į jiems skirtas vietas. Ilgai neužtrukau. Dar po grįžimo nepraėjus nė valandai sulaukiau Mirandos apsilankymo.
-Pagaliau grįžai į vėžes!-nusijuokė ji.
-Ne,dar tik pradžia,nebegrįšiu į seną gyvenimą,daug kas pasikeis,-pareiškiau jai.
-Kuria prasmę?-nesupratusi mano minties paklausė.
-Edgaras žino ką jam jaučiu ir jam kaip ,ir man labai sunku,nes dabar dar yra Džilė. Aš nenoriu sugadinti jų santykių ir man čia atsibodo gyventi su mama.Aš važiuosiu pas močiutę Ty ir stengiuosi pas ją praleisti visus šiuos mokslo metus.-išrėžiau savo planus,draugė kiek apstulbo.
-Tu tikrai stulbinanti asmenybė,bet ar ne bus blogiau,kai tu išvyksi,aš liksiu beveik vien,Edgaras sielosis ,Džilė nesupras kas įvyko,o sužinojusi ko gero įpyks?-nerimaudama pasekmėmis pareiškė.
-Gal,bet aš negalėčiau ramiai būti šalia jo,aš norėčiau jį apkabinti,prisiglausti prie jo,o kaip man tai reiktų paaiškinti Džilei?
-Čia viskas kaip iš serialo,-numykė Miranda.
-Aha,man ir panašu,-įsiterpė į kambarį įėjusi mama.
-Ką?!-nesupratau ją ji veikia mano kambaryje ir dar kalba tokiu mielu tonu.
-Atnešiu užkąsti.-nusišypsojo ji.
-Ačiū,-padėkojau ir keistai žvelgiau į jos akis,ji juk niekada taip nesielgdavo.
-Vėliau norėsiu su tavimi pasikalbėti,-šiltai tarstelėjo uždarydama duris.
-Matai daug kas keičiasi,-nusišypsojo Miranda.
-Aš be žodžių!-tikrai neturėjau ką pasakyti.
Mama buvo pasikeitus,jos rusvi plaukai buvo nudažyti į šviesius,ji buvo be makiažo,bet švytėjo,ne dirbtiniu būdu..Tikriausia pirmą kartą ją mačiau tokią mielą ir besišypsančią.Aš pasijutau,lyg būčiau ne savo namuose,lyg mano mama būtų visai kitas žmogus,aplinkui mane žmonės elgėsi mielai..
-Nepyk,bet aš jau turiu bėgti.-užkandusi atsisveikino Miranda.-Laukiu grįžtant į mokyklą! Ir beja lauk svečių šiandien,-mielai sumirksėjusi išėjo.
Stovėjau prie durų ir žiūrėjau į lubas,lyg klausdama jų į kokį pasaulį aš grįžau. Čia viskas buvo kitaip,kaip pasakų pasaulyje,mama gera ir nesmerkianti,pasikeitusi,draugai lankė it kalbėjo atvirai. Aš ilgai norėjau tokio gyvenimo. Hmm.Jei nebūčiau visko pasakiusi Edgarui,tikriausia likčiau čia ir mėgaučiausi šiuo nuostabiu gyvenimu,kuris vargu ar priklauso man.
-Šele,gal būt galėtume pasikalbėti?-pamačiusi mama,jog Miranda išėjo,priėjusi prie manęs paklausė.

9skyrius (2part)

-Labas rytas,-pasisveikino įėjęs gydytojas.
-Labas rytas,-beveik choru visos atsakėm.
-Taigi,matau visų sveikatos pagerėjo,manau galima jus išleisti namo,bet turėsit lankytis pas gydytojus ir nesinervinti,stengtis valdyti savo emocijas,-šypsodamas pasakė.
-Pagaliau,-nusijuokiau.-Dabar prasidės gyvenimas.
-"Yes",-atsakė Džesė.-Tu jau tikrai pasveikai,švytinti visa.
-Manau,jeigu ,tau,paskambintų vidurnaktį tau patinkantis žmogus,tu ryte dar ne taip švytėtum,-nusivaipiau.
-Kaip miela,-sušuko Džesė.-Einam susidėti daiktus?-pasiūlė.
-Aga.
Nubėgau paskui gydytoją ir paklausiau kada galima vykti namo,atsakė,bet kada. Surinkau Dino numerį ir paskambinau jam:
-Sveikas,tikiuosi per daug netrukdau,tau? Bet gal galėtum atvažiuoti pasiimti manęs?-pasiteiravau brolio.
-Kažkieno labai gera nuotaika!Po valandos atvažiuosiu pas tave,-nusijuokė jis.
Mes su Džese dėjomės paskutinius daiktus iš spintelių,juokėmės ir taip pat leidom paskutines akimirkas ligoninėje kartu.Aš jai pasakojau,apie naktinį Edgaro skambutį,taip pat apsikeitėme telefono numeriais ir elektroniniais pašto adresais.Džesės buvimas šalia labai padėjo man,visada jaučiausi išklausyta,Miranda taip pat man daug padėjo,bet su Džese buvo kitaip ,gal dėl bendrų panašumų gyvenime.
Dinas buvo kaip ir žadėjęs po valandos ,aš susiruošusi ir spindinti laukiau jo. Išsiunčiau draugams "sms" žinutes,jog parvykstu namo ir ,jei norėtų aplankyti ,tegul aplanko namuose.
Diną supažindinau su Džese,trumpai pasikalbėjome.
-Džes,o kada tavęs atvažiuos pasiimti?-paklausiau .
-Nežinau,-nusivlusiai atsakė.
-Dinai,gal galim nuvežti Džese namo?-pasiūliau.
-Žinoma,-mielai kaip visada atsakė.
Brolis pasirašė dokumentus,jog mus pasiima ,nuėjome link jo autobusiuko,daiktus sudėjome į bagažinę ir susėdome į automobilį. Dinas įjungė visu garsu muziką,kaip mėgdavom abudu,mes su Džese bandėme dainuoti,o vairuotojas juokėsi iš mūsų nederančiu balsų,vėliau ir jis dainavo su mumis.
Džesės namai pasirodo buvo visai netoli manųjų. Jos namas toks pats kaip ir kitų,gelsvų sienų,raudonu stogu ir rudom durimis,namas buvo gana erdvus,o kiemas labai didelis.
-Štai tavo namai,-sustojęs prie namo tarstelėjo Dinas.
-Labai ačiū,jums,-maloniai dėkojo nauja draugė.
-Susikambinsim,-jai nueinant riktelėjau.
-Būtinai,-atsakė jau beveik būdama prie durų.
Dinas keistai žvilgčiojo į mane,o aš į jį. Muzikos grotuve pasigirdo mano mėgstamiausia daina "Mika-Happy ending".Mokėjau žodžius mintinai ir niūniavau tą melodiją iki grįžome namo.Namai nė trupučio nepasikeitė išore.

9 skyrius (1part)

Mano sveikata pagerėjo,tad vėl perkėlė į palatą su Džese ir Sara. Diena rodėsi ne trumpėjo,o tik ilgėjo.Apie penktą po pietų užsuko Dinas:
-Sveika,ligoniuke,-pasisveikino šis.
-Labas,-visa laiminga apkabinau jį.
-Kaip laikaisi?
-Gerai,bet noriu iš eiti iš čia,-sumurmėjau.
-Suprantu tave.Turiu šiokių tokių gerų žinių,-nusišypsojo,o manyje sukėlė nerimą.
-Nustebink mane,-nusijuokiau.
-Kaip jau žinai mama nori,kad studijuočiau "Medisone",o aš nenoriu,tai manau sakydamas,kad išvykstu studijuoti į "Medisoną" iš tikrųjų vyksiu į Mirelendo menų mokyklą.
-Šaunuolis,pagaliau ir tu priešiniesi mamai ir darai tai ką nori daryti. Džiaugiuosi!-buvo nuostabu ir keista girdėti tai iš Dino.
-Būsiu arčiau tavęs,dažniau matysimės.
-Emm. Girdėjai,kad aš pasveikusi iš Getenburgo išvykstu?-smalsiai paklausiau.
-Kur?Ką?Kaip?-nustebo Dinas.
-Pas senelę Ty,kad nebūtų streso,-tardama pastarąjį žodį prapliupau juoktis.
-Šele,ar tikrai to nori?-nepatikliai klausė.
-Tu,pats žinai,jog mama mane "nužudys" savo prisikabinimais ir dar..-nebaigiau sakinio.
-Mama,yra mama,o kas dar?-apsidairė brolis.
-Nesvarbu,bet čia aplinkui daug nerimo ir baimės.
-Meilė?-žiūrėdamas į mano akis ištarė.
-Sudužusi,-vėl nusijuokiau.
Dinas pasakojo kaip reikėtų elgtis su ponu "X",kad išmesčiau jį iš galvos. Vėliau pats pritarė mano norui išvykti,bent trumpai viešnagei pas senelę Ty. Dinas buvo labai keistas,man vienu metu pasirodė,kad jis atėjo pas mane,jog išsiblaškytų nuo kažko,ko man nesakė. Brolis toliau tęsė pasakojimą apie savo išvykimas į kitą universitetą,jei pavyks viskas bus idealu.
Vakaras bėgo į naktį,o Edgaro nebuvo matyti,keistai pasijutau. Maniau,kad jis ateis ir mes galėsim pasikalbėti,tik nežinau apie ką. Gulėdama prie lango žiūrėjau į dangų,nemačiau jokių žvaigždžių,tik vienišą mėnulį.
Vidurnaktis,o mano telefonas pradėjo groti skambučio melodiją.Telefone pasirodė Edgaro vardas,nesupratau ką gali reikšti skambutis viduryj nakties,paspaudžiau "Tyliai",kad negrotu melodija,ir nepažadintu Džeses su Sara. Nuskubėjau į tualetą,nes ten seselė negalės barti,kodėl nemiegu ir kalbu telefonu,pakėliau ragelį:
-Klausau?-apsimiegojusiu balsu pasakiau.
-Čia Edgaras,atleisk jei pažadinau,-atsiprašydamas pasakė.
-Kodėl taip vėlai skambini? Viskas gerai?-šiek tiek išsigandusi tariau.
-Man visas gerai.Aš tiesiog negalėjau užmigti,vis galvoju apie tavo žodžius,tu man suteikei viltį,tik ar ne per vėlų?-lyg monologą kalbėdamas sakė.
-Aš,tau,juk sakiau,aš pasveiksiu ir išvažiuosiu iš Getenburgo.Aš pasakiau,tau,tiesą,tik todėl,kad galėčiau rami išvykti,laibai tikiuosi,jog  pernelyg nesujaukiau tau gyvenimo.
-Šele,tu juk žinai,kad man patinki.Džilė naujas žmogus mano aplinkoje,man su ja tikrai linkam,bet aš abejoju ką jai jaučiu.
-Edgarai,prašau tik neįskaudink Džilės,o aš išvykstu ,ir nenoriu sukelti rūpesčiu.Ir kodėl,šiandien neatėjai?-nusivylusiai sušnabždėjau.
-Aš šiandien lyg ne savas ,vaikštau galvodamas apie tave,girdėdamas Džilės balsą,manau,jog tu kalbi. Juk ,tu,ir taip žinai,kad ilgai laukiau kada tu man pasakysi,tai ką noriu išgirsti ir bum..
-Aš sugadinau viską,bet gal gali rytoj ateiti ir mes pasikalbėtume?-prašydama kalbėjo ir vis galvojau ką aš jam pasakysiu,man užtektų tik pamatyti.
Sukaupsiu drąsą ,kad galėčiau pažvelgti tau į akis..-virpėdamu balsu pasakė.
Primą kartą girdėjau,tokį jo balsą,Edgaras visada būdavo toks užtikrintas savo veiksmais ir žodžiais,o šį kartą visai nežinojo ką daryti.
-Tikiuosi nesupyksi,bet man vėl darosi negera,norėčiau eiti miegoti ir prašau ateik rytoj,bent aplankyti manęs.-atsisveikindama pasakiau.
-Eik ilsėtis,atsiprašau,kad taip vėlai paskambinau.Ateisiu būtinai,o dabar labos nakties,-rūpestingai atsisveikino.
Pabaigiau pokalbį ir prisiglaudžiau telefoną prie širdies,lyg norėdama išgirsti Edgaro širdies plakimą. Stovėjau apšalusi,nukratė šiurpas,jaučiausi laiminga taip pat baiminausi,kas bus toliau.
Nuėjau į palatą atsiguliau į savo lovą ir dar kartą pažvelgiau į dangų,jame atsirado žvaigždžių. Aš pati buvau lyg žvaigždė ,mielai nukrisčiau ir išpildyčiau kieno nors norą. Kaip visada išgirdusi jo balsą išbaldavau,dabar ne išimtis ,buvau balta it sūris,drebanti,bet širdis dainavo.
-Aš laiminga tik ar ilgam?-pati paklausiau tyliai savęs.-Rytoj jis ateis ,o dabar miegoti.
Šiltai apsiklojau antklode,nusišypsojau naktiniam dangui,palinkėjau sau drąsos pamačiusi Edgarą išlikti savimi ir paaiškinti,kad a išvykstu,be jokių isterijų ir protrūkių viduje. Taip pat pasistengi nesukelti didelių rūpesčiu draugams ir kuo greičiau pasveikti,o tada lėkti iš čia kaip akis išdegus.
Miegojau ramiai,su šypsena veide,nesapnavau nieko,bet jaučiuosi lyg būčiau ant debesies.
Pabudau  nuo skaidrios saulės,spinduliai raižė veidą,buvau tokia pailsėjusi,kaip niekada jaučiausi gyva, Norėjau kvėpuoti ir buvau su viltimi ,kad dabar viskas bus gerai.
Kažkas nulenkė durų rankeną,ir žengė drąsų žingsnį.

8 skyrius (2part)

Buvau be galo laiminga,nes dabar tikrai galiu išgyti nuo visko ,pamiršiu Edgarą,piktąją mamą,savo bėdas. Kai grįšiu būsiu kitokia,pažadu sau ,aš pasikeisiu.
Kaip ir praėjusią naktį suleido migdomųjų,kad miegočiau ramiai. Naktis neprailgo,rytą pabudau judinama kažkieno rankos.
Atsisukau ir pažvelgiau kas čia,maniau sesutė,bet tai buvo Edgaras. Jis atėjo prieš pamokas aplankyti ir pasiteirauti kaip aš jaučiuosi.
-Atleisk,kad pažadinau,bet labai norėjau tave pamatyti ir pasiteirauti kaip tu.-suglumęs žvelgė į mane.
-Nieko ,ačiū,kad atėjai,aš manau buvo dienų,kai jaučiuosi kur kas geriau.
-Tu tikrai nepakeičiama,-nusivaipė.
-Tikrai?-pabrėžiau.
-Taip,-vėl nusivaipė ,norėjau paklausti,kodėl tada pakeitė mane į Džilę.
-Turiu žinią,-dabar jau aš suglumusi kalbėjau.
-Ooo..
-Jeigu planai bus mano naudai,aš turėčiau po ligoninės išvykti pas senelę ir praleisti  pas ją bent mėnesį.
-Ei,tai nieko gero,-liūdnu balsu pasakė.
-Man tai bus idialiausios atostogos nuo daug čia esančių dalykų,kurie čia ir atvedė,-parodžiau pirštu į palatą.
-Dar pasakyk,kad aš esu vienas iš tų dalykų?-nusivaipė.
-Jeigu nori žinoti iš tikrųjų,tai taip.-rimtai atsakiau,o jo žvilgsnis sustingo.
-Kaip,ką aš padariau?-sutrikęs paklausė.
-Nežinau kaip ,tau,paaiškinti. Am..Kol Džilės nebuvo ,mes kartu leisdavome daug laiko,būdavome kartu,visada jausdavau,jog esi šalia,bet vos jai atsiradus pradėjau pasigesti,tavo skambučių,buvimo greta,ir artumo tarp mūsų.
-Ką tuo nori pasakyti?-klausiamai nužvelgė mane.
-Tą,kad jeigu teisingai save suprantu,tu man patinki,-išpyškinau tiesą,taip kad nespėjau net pati suprasti iš kur atsirado drąsos.
-Aš ką?-dar daugiau apstulbo.
-Taip,-mačiau,kaip jo akyse sužibo maža liepsnelė.
-Čia tai žinia.
-Bet kadangi yra Džilė,aš nenoriu kištis į jūsų santykius,taigi išvažiuoju,pailsėti nuo visko,-nuraudusi sakiau tiesą.
-Šele,bet..-nespėjo pabaigti,į palatą įėjo Džesė ir pokalbis nutrūko šia tema.-Atleisk,aš jau turiu eiti ,ateisiu po pamokų,-nustebęs ,bet labai laimingas jis išėjo.
Džesė baiminosi dėl manęs,nors jai buvo ne ką geriua,nei man. Ji ilgiau gulėjo ligoninėje ,nei aš ir buvo jau įpratusi prie sesučių ir savęs,ji jau valdė savo emocijas. Rodėsi ji čia tik dėl savęs arba šiaip sau,nes jai čia būti nebuvo elementarios priežasties.
-Kodėl Edgaras vienas?-šiek tiek nusiminusi paklausė.
-kiti tikriausia mokykloje,mums su juo reikėjo pasikalbėti.-ironiškai atsakiau.
-Apie ką kalbėjot,kad Edgaras išėjo keistokos mimikos,bet lyg ir laimingas?-nejaugi ir ji mate?
-O kokia mano mimika tada
-Tokia lyg pagaliau jam pasakei tą ką norėjai..Tu laiminga?-labai nedrąsiai klausinėjo Džesė,bet ji mokėjo puikiai suprasti mimikos kalbą.
-Tu ekstasensė?-nusijuokiau.-Taip aš Edgarui pasakiau,tai ką jis senai norėjo išgirsti,bet aš negalėjau to pasakyti,nebuvau tikra dėl visko,o dabar pasakiau,bet manau suklydau. Bijau,jog galiu daug ką sugadinti.-susirūpinusiai atsakiau.
-Ką jam pasakei?-nepatikliai paklausė.
-Prisipažinau,kad..kad jis man patinka. Dabar bijau,jog tai nesujautų jo ir Džilės santykių.-suaimanavau.
-Aš taip ir galvojau,kad jis tau patinka,kai tik jis atėjo ar tu jį pamatei pradėjai drebėti ir apalpai.-sukrizeno.-Jei iš tikrųjų man regis Džilė ,pastebėjo tai.
-Jei ir pastebėjo,tai nesvarbu,nes jeigu mama man leis,o manu tikrai leis,aš vos išėjus iš ligoninės važiuosiu pas močiutę.
-Keistai čia viskas..-kiek nuliūdusi atsakė.
-Čia jau pabaiga visko,kas buvo ankščiau..-nusijuokiau.
-Tikiu,o kas yra Alonas?-pakeitė pokalbio temą.
-Jis yra naujokas nesenai atvyko į mūsų miestą ir mokosi mano mokykloje.Jo sesuo Džilė.
-Man jei visai nepanašūs,-paprieštaravo Džesė.
-Kažkuo panašūs,tai pat Alonas pirmas sureagavo į mano pirmąjį nervinį nualpimą,-prisiminus nukrato šiurpas.
-O ,miela,bet jis tokios meniškos sielos žmogus atrodo,ar ne?-smalsiai klausinėjo toliau.
-Manau,taip jis labai mėgsta muziką,jai daug atiduoda.
-Kaip nerealu!-suspigo Džesė.
-O kam tau tiek daug apie jį žinoti?-Džesė nuraudo,o akys suspindėjo.
Taip ir praleidau laiką iki pietų,Džesė daug klausinėjo apie Aloną.Aš jai pasakojau mtai ką pati žinojau.Mačiau ,kad jos akyse sužibo liepsnelė,ji norėtų dar kartelę pamatyti Aloną. Džesei jis patiko.
Visą laiką kol kalbėjomės apie jį ,ji juokėsi,šypsojosi,rodėsi jos pasaulis atgijo! Aš kalbėdama su ja,buvau net pamiršusi savo problemas,prisiminiau tik jai išėjusi.

8 skyrius (1part)

Ryte pusryčiams gavom manų košės ir arbatos. man visai patiko senai,ką iš viso turėjau skrandyje,tad sukramčiau ir norėjau dar. Kitaip nei Džeisė ir Sara,joms košė ne itin patiko,ją valgydamos jos raukėsi.
Per pietus užsuko tėtis,buvo šiek tiek liūdnas,bet pamatęs mano šypseną ir pats nusišypsojo.Man atnešė vaisių ir pieno produktų,kitaip sakant mano skanumynų. Su tėčiu aptarėme ,kaip viskas bus toliau..
Prašiau ,kad leistų man važiuoti pas močiutę Ty,iš pradžių labai laužėsi,kad jokiu būdu neišleis,bet pokalbio eigoje aš jį įtikinau,kad leistų. Manau ,tai bus tik į naudą man. Tėtis pabuvo ir vėl išbėgo į darbą,sakė pagalvos dėl mano noro išvažiuoti.
Ne už ilgo atėjo Džilė ir Miranda,jos nešėsi puokštelę gėlių,buvau laiminga pamačiusi jas. Džesė supažindinau su savo draugėmis. Miranda labai nerimavo dėl man sveikatos,o Džilė rodos net buvo pamiršusi,ko čia atėjo,ji plepėjo apie Edgarą. O man nuo to tik skaudėjo širdį,Miranda pamatė mano žvilgsnį ir pertraukė Džilės pasakojimus,apsimetė norinti geriau susipažinti su Džese.
Aš jau galėjau vaikštinėti po ligoninės kolidorius,tad pasiūliau draugėm eiti pasivaikščioti,kaip tik tada atsivėrė durys.
-Labas ,Šele,-džiaugsmingai tarstelėjo Edgaras,tik ne mano naudai tai buvo. Aš stojausi ,bet išgirdus jo balsą pamiršau,kad turiu laikyti pusiausvyrą,taigi nukritau gal greičiau nuvirtau į šalia buvusį fotelį. Pradėjau juoktis,o kitų akys buvo pilnos susirūpinimo,net Džesės.
-Man apsisuko galva ir per kelias dienas gulėdama lovoj pamiršau ,kaip vaikščioti,greit kvėpuoti pamiršiu,-juokiausi ir bandžiau sarkazmą paversti realybe.
-Bet tu nesikeiti,-iš už Edgaro nugaros išlindo Alonas.
-Ačiū ,tau,-jau pajėgus atsistoti ,priėjau prie Alono ir jį apkabinau.
-Kaip miela,-šypsodamas į pasikabinimą atsakė tuo pačiu.
-Aš tau labai dėkinga.
Visi susėdome ant mano ir Džesės lovų,kalbėjome ,o aš virpėjau ,negalėjau ramiai žiūrėti į Edgarą visą laiką žiūrėjau į kojas arba į kitų veidus,tik ne į jo.
Norėjau atsikelti iš lovos ir nueiti pasiimti gerti. Norint praeiti į laisvą kelią,kuris nebūtų užtvertas kojų,reikėjo pasistengti. Edgaras pasisiūlė mane palydėti,bet aš nieko neatsakiau. Jau buvau greta durų,kai kažkas sugriebė mano ranką,o aš susigūžiau lyg laukdama smūgio.
-Galiu kartu?-atsisukus pamačiau geriausio draugo veidą.
-Taip,-užsitęsusi atsakiau.
Maniau,kad nukrisiu,aš buvau šalia jo ,ir jaučiausi kur kas geriau,bet jaučiau ir baimę,nedrįsau žiūrėti jam į akis.
-Ką gersi?-paklausė jis.
-Sulčių gal?-klausiamai pasakiau.
-Ananasų tada,-nusivaipė.
-Ei,juk žinai,kad aš nemėgstu,-suvaidinau susiraukusią.
-Pamėgsi,-paragino.
-Nusipirk,bet gersi tu..
-Man tinka,-toliau vaipėsi Edgaras.
Nusipirkau ne itin skanių ananasų sulčių, į palatą grįžome juokdamiesi,aš net pasijutau pasveikusi.
-Šele,galim trumpai pasikalbėti?-pasiūlė Džilė.
-Taip.
Visą kūną sukaustė drebulys,susiėmiau už galvos,man taip skaudėjo ,jog negalėjau net kalbėti.
-Ei,viskas gerai?-atsisukusi Miranda neramiai sukluso.
-Ne,jai reikia vaistų ir atsigulti,-išsigandusi paliepė Džesė.
-Man viskas gerai,-bandžiau atsistoti,bet jau kaip įprasta nualpau..
Vėl atsidūriau palatoje tarp aparatų,vėl viena ,vėl su temperatūra,su skaudančia galva,ir vėl nevykėlė.
Pradėjau verkti,nes nenorėjau čia būti,norėjau tiesiog dingti. Į palatą įėjo Miranda,ko gero dar ne daug laiko buvo praslinkę nuo mano nualpimo.
-Šele?-pasiteiravo, norėdama sužinoti ar jau atsigavau.
-Aš,-pro ašaras atsakiau.
-Baik mane gąsdinti,-priėjusi prie manęs apkabino,atsakiau tuo pačiu,tik kad aš kukčiojau ,o ji stovėjo susigraudinusi.
-Juk tai taip matosi,kokia aš kvailė..-mykiau.
-Ne,matosi,kad tu įsimylėjusi.
-Ir pamačiusi jį sutirpstu,o galiausiai nualpstu.,-tyliai pasakiau.
-Keista,bet jis panašiai atrodo,tik nenualpsta,o lyg apmiršta.
-Dėl Džilės,-pabrėžiau vardą.
-Dėl tavęs..-patikslino ji.
-Aš kvailai elgiuosi pamačiusi jį,ankščiau kvailai jaučiausi ,nes aš jam patikau,o dabar ,nes po perkūnais jis man patinka,o aš jam ne.
-Bet ,kodėl tik dabar jis tau pradėjo patikti?-įtariai paklausė Miranda.
-Ne dabar,manau visada patiko,bet aš to jausmo nesuprasdavau,man tik dabar iki galo paaiškėjo..-pasakiau ir pati nepatikėjau.-Tiesiog atsiradus Džilei aš mažiau laiko su juo praleidžiu,jis man neskambina vakarais,gal dėl to pajutau,kad man jo reikia daugiau,nei bet kada..
-Tikriausia,jog atitolot ,nes ankščiau jis būdavo visą laiką šalia ir nepajutai,kaip esi įsimylėjusi,bet vos netekai,tai supratai.-moksliškai analizavo draugė.
-Tikriausia..-nusivylusi tariau.-Aš noriu namo.
-Prima išmok valdyti emocijas,nesinervinti it nedaryk sau žalos.-perspėjo Miranda.
Miranda man pakėlė nuotaiką,aš vėl prasiblaškiau,pašnekėjome apie Edgarą,kaip man derėtų elgtis toliau..mano nuotaika keitėsi,kas keletą minučių. Nežinau kas bus toliau,bet vargu ar man verta stengtis dėl vaikino,aš juk dedu viltis,jog važiuosiu pas močiutę Ty. Mirandai dar to nesakiau,ir ji man patarė rodyti dėmėsį Edgarui,aš abejoju ar verta.
-Labas.močiute,čia Šelė,-paskambinau močiutei Ty.
-Sveika,mažute,kaip tavo sveikata?-sunerimusi teiravosi.
Nieko gero.
-Ir kaip tau taip nutiko?-suirzusiai klausinėjo.
-Nervai,močiute,nervai,-nusijuokiau.
-Tik tau ir nervintis,-piktokai atsakė. Norėjau jai pasakyti,kad tai didelis mamos indelis.
-Močiute,norėjau paklausti ar galėčiau kurį laiką pas tave pagyventi? Nenoriu būti su mama,ji visada rėkia ir aš neturiu ramybės,-baiminausi ,kad gali pasakyti "NE".
-Žinoma,aš senai tave mačiau ir labai pasiilgau,-nudžiugusi mano pasiūlymo atsakė.
-"Yes"-aš buvau laiminga.

7 skyrius (2part)

Gydytojas įėjo į mano palatą.
-Sveika,Šele Wiliams,kaip laikaisi?-pasiteiravo jis.
-A..nelabai,man labai šalta ir galvą skauda.
-Tau  dabar svarbiausia nesijaudinti.-ramino gydytojas.
-O ,kas man yra?-sunerimus paklausiau ir pažiūrėjau į Diną.
-Plaučių uždegimas,todėl šaltis ,galvos skausmas yra šios ligos simptomai,o šiurpuliukai,drebulys,nualpimas,tai nervinis išsekimas,-išpyškino šaltai daktaras.
-Nuostabu.
-Dabar turi būti rami,-nusišaipė Dinas.
Jaučiau,kad kai daktaras pasakė diagnozę,Dino veide nušvito šypsena,jis aprimo. Dabar stengsis ,kad aš nebūčiau nervinga,o didžiausias išbandymas dėl to bus mama.Brolis mane juokino,norėdamas,jog pamirščiau kur esu.
Po kiek laiko ė palatą įėjo mama. Stojo stingdanti tylą,jos žvilgsnis buvo piktas,nes per mane ,jai teko atsiprašyti iš darbo,kad galėtų atvažiuoti į ligoninė
Pamačiusi ją pradėjau drebėti,širdies matuoklis pakilo iki aukščiausio taško. Pradėjau vėl dusti,Dinas perbalo ir pradėjo šaukti gydytoją. Vėl nualpau.
Pabudusi buvau viena. Šį kartą supratau,kad esu ligoninėje ir man neteko blaškytis. Palata buvo erdvi,viena mano lova ,daug aparatų kurie buvo prijungti prie manęs,baltos lubos,gelsvos sienos,didelis langas,ant palangės viena menka gėlė. Jei būčiau turėjusi jėgų,būčiau mielai pavaikščiojusi pirmyn atgal.
Paspaudžiau prie lovos pritaisytą raudoną mygtuką,nežinojau ką jis daro,bet smalsumo vedama spustelėjau. Atbėgo seselė.
-Taip ,ar kažkas atsitiko?-pasiteiravo.
-Noriu eiti pasivaikščioti.
-Tau negalima,paskirtas lovos režimas.
-Tada gal galite pakviesti mano broli Dina?-nusivylusi tariau.
-Tuoj surasiu ir pasakysiu,kad pabudote.
-Ačiū,-jai be išeinant pasakiau.
Palata man buvo tokia pat rami vieta,kaip ir mano kambarys. Čia buvo tylu,man trūko muzikos,bet ją atstojo erzinanti lempų melodija-burzgimas. Dinas po dešimties minučių jau buvo šalia manęs,brolis vėl buvo išbalęs ir išsigandęs.
-Kas tau vėl atsitiko?-nerimaudamas pratarė.
-Mama..jos akys pilnos pykčio,kad turėjo ateiti čia.
-Šele,tau nervinti dabar negalima,pakenksi sau..-nusivylusiai pažvelgė į mane.
-Bet ,Dinai..
-Dėl manęs,prašau nesielk ši taip.-rimtu balsu prašė.
Tąsyk pirmą kartą pamačiau Dina piktą,tik nežinojau ar dėl to aš esu kalta. Mačiau,kad jam neramu dėl mano sveikatos,bet jis taip pat pyko,dėl mano lengvo būdo.
Bet juk mama mane niekino,o ne aš ją,juk jos noru ir maldavimais,jos isterijomis aš esu čia. ji mane privedė prie tokių priepuolių.
Bet dar yra Edgaras,apie kurį negaliu kalbėti ramiai,visada dreba rankos ,aš pati virpu. Pamačiusi jį aš pasikeičiu mano kūnas būna nusėtas šiurpuliukų,aš prarandu balą. Gal ir jis yra dalis stresinio išsekimo priežasčių.
Naktis vėl buvo nerami,ne savo lovoj visada užmiegu neramiai,dar pakilusi temperatūra.. Gydytojas buvo aplankęs dar keletą kartų,bet nieko naujo apart "nesinervink" nepasakė. Ilgai galvojau apie Dino žodžius,jis norėjo ,kad aš nekreipčiau dėmesio į mamą. Vargu ar tai pavyks,nes ji prisikabins prie manęs. Šiandien daugiau jos nebemačiau,gal būt ji buvo kai aš miegojau ,tikriausia keikė mane.
Rytas. Sesutė pažadino ,kad pamatuotų temperatūrą. Temperatūra buvo aukšta,bet pamažu krito.Už lango spigino ankstyva rytinė saulė,būtų taip gera išeiti ,pasidžiaugti jos šaižomais spinduliais.
Iki vėlyvų pietų buvau prijungta prie aparatų,vėliau pervežė į kitą palatą,kur jau buvo dvi merginos. Iš tikrųjų turėčiau būti namie,bet aš labai nenorėjau matyti mamos,o tuo labiau negalėjau nervintis.
Mano lova buvo prie lango,šalia buvo Džesės lova,o jai taip pat buvo stresinis išsekimas. Džesė labai miela ir maloni,bet kažkuo keista. Prie sienos kitoje pusėje buvo Saros lova,ji buvo dėl tos pačios priežasties kaip ir mes su Džese,bet ji buvo uždara ,nekalbėjo su mumis.
Mes su Džese susidraugavome,radome bendrų pomėgių ,bendrų vietų kurias aplankėme kelionėse su šeima.Daug kalbėti negalėjau,dėl savijautos,bet ačiū Dievui,ji gerėjo,galvos skausmas slūgo,karštis ir drebulys toliau kankino.Kadangi šeimos nariai jau viską žinojo ,tai neaplankė manęs,tik Dinas paskambino ,pasiteirauti ,kaip jaučiuosi.
Diena bėgo ilgai,gal todėl,kad aš negalėjau vaikščioti,turėjau visą laiką gulėti lovoje. O tai rodėsi dar daugiau vargina. Sesutė vakare vėl matavo temperatūrą,ji nukrito iki normalaus lygio. Vėl pasijaučiau sveika,norėjau eiti pasivaikščioti ligoninės koridoriais,bet niekas neleido. Suleido migdomųjų vaistų,kad be streso užmigtume.
Naktis buvo tikrai rami,jokio blaškymosi,jokių keistų sapnų,aš iš viso nieko nesapnavau,tik ilsinau akis ir kūną,gal dar galvą. Ryte jaučiausi pailsėjusi,bet neišsimiegojusi.