Ryte pusryčiams gavom manų košės ir arbatos. man visai patiko senai,ką iš viso turėjau skrandyje,tad sukramčiau ir norėjau dar. Kitaip nei Džeisė ir Sara,joms košė ne itin patiko,ją valgydamos jos raukėsi.
Per pietus užsuko tėtis,buvo šiek tiek liūdnas,bet pamatęs mano šypseną ir pats nusišypsojo.Man atnešė vaisių ir pieno produktų,kitaip sakant mano skanumynų. Su tėčiu aptarėme ,kaip viskas bus toliau..
Prašiau ,kad leistų man važiuoti pas močiutę Ty,iš pradžių labai laužėsi,kad jokiu būdu neišleis,bet pokalbio eigoje aš jį įtikinau,kad leistų. Manau ,tai bus tik į naudą man. Tėtis pabuvo ir vėl išbėgo į darbą,sakė pagalvos dėl mano noro išvažiuoti.
Ne už ilgo atėjo Džilė ir Miranda,jos nešėsi puokštelę gėlių,buvau laiminga pamačiusi jas. Džesė supažindinau su savo draugėmis. Miranda labai nerimavo dėl man sveikatos,o Džilė rodos net buvo pamiršusi,ko čia atėjo,ji plepėjo apie Edgarą. O man nuo to tik skaudėjo širdį,Miranda pamatė mano žvilgsnį ir pertraukė Džilės pasakojimus,apsimetė norinti geriau susipažinti su Džese.
Aš jau galėjau vaikštinėti po ligoninės kolidorius,tad pasiūliau draugėm eiti pasivaikščioti,kaip tik tada atsivėrė durys.
-Labas ,Šele,-džiaugsmingai tarstelėjo Edgaras,tik ne mano naudai tai buvo. Aš stojausi ,bet išgirdus jo balsą pamiršau,kad turiu laikyti pusiausvyrą,taigi nukritau gal greičiau nuvirtau į šalia buvusį fotelį. Pradėjau juoktis,o kitų akys buvo pilnos susirūpinimo,net Džesės.
-Man apsisuko galva ir per kelias dienas gulėdama lovoj pamiršau ,kaip vaikščioti,greit kvėpuoti pamiršiu,-juokiausi ir bandžiau sarkazmą paversti realybe.
-Bet tu nesikeiti,-iš už Edgaro nugaros išlindo Alonas.
-Ačiū ,tau,-jau pajėgus atsistoti ,priėjau prie Alono ir jį apkabinau.
-Kaip miela,-šypsodamas į pasikabinimą atsakė tuo pačiu.
-Aš tau labai dėkinga.
Visi susėdome ant mano ir Džesės lovų,kalbėjome ,o aš virpėjau ,negalėjau ramiai žiūrėti į Edgarą visą laiką žiūrėjau į kojas arba į kitų veidus,tik ne į jo.
Norėjau atsikelti iš lovos ir nueiti pasiimti gerti. Norint praeiti į laisvą kelią,kuris nebūtų užtvertas kojų,reikėjo pasistengti. Edgaras pasisiūlė mane palydėti,bet aš nieko neatsakiau. Jau buvau greta durų,kai kažkas sugriebė mano ranką,o aš susigūžiau lyg laukdama smūgio.
-Galiu kartu?-atsisukus pamačiau geriausio draugo veidą.
-Taip,-užsitęsusi atsakiau.
Maniau,kad nukrisiu,aš buvau šalia jo ,ir jaučiausi kur kas geriau,bet jaučiau ir baimę,nedrįsau žiūrėti jam į akis.
-Ką gersi?-paklausė jis.
-Sulčių gal?-klausiamai pasakiau.
-Ananasų tada,-nusivaipė.
-Ei,juk žinai,kad aš nemėgstu,-suvaidinau susiraukusią.
-Pamėgsi,-paragino.
-Nusipirk,bet gersi tu..
-Man tinka,-toliau vaipėsi Edgaras.
Nusipirkau ne itin skanių ananasų sulčių, į palatą grįžome juokdamiesi,aš net pasijutau pasveikusi.
-Šele,galim trumpai pasikalbėti?-pasiūlė Džilė.
-Taip.
Visą kūną sukaustė drebulys,susiėmiau už galvos,man taip skaudėjo ,jog negalėjau net kalbėti.
-Ei,viskas gerai?-atsisukusi Miranda neramiai sukluso.
-Ne,jai reikia vaistų ir atsigulti,-išsigandusi paliepė Džesė.
-Man viskas gerai,-bandžiau atsistoti,bet jau kaip įprasta nualpau..
Vėl atsidūriau palatoje tarp aparatų,vėl viena ,vėl su temperatūra,su skaudančia galva,ir vėl nevykėlė.
Pradėjau verkti,nes nenorėjau čia būti,norėjau tiesiog dingti. Į palatą įėjo Miranda,ko gero dar ne daug laiko buvo praslinkę nuo mano nualpimo.
-Šele?-pasiteiravo, norėdama sužinoti ar jau atsigavau.
-Aš,-pro ašaras atsakiau.
-Baik mane gąsdinti,-priėjusi prie manęs apkabino,atsakiau tuo pačiu,tik kad aš kukčiojau ,o ji stovėjo susigraudinusi.
-Juk tai taip matosi,kokia aš kvailė..-mykiau.
-Ne,matosi,kad tu įsimylėjusi.
-Ir pamačiusi jį sutirpstu,o galiausiai nualpstu.,-tyliai pasakiau.
-Keista,bet jis panašiai atrodo,tik nenualpsta,o lyg apmiršta.
-Dėl Džilės,-pabrėžiau vardą.
-Dėl tavęs..-patikslino ji.
-Aš kvailai elgiuosi pamačiusi jį,ankščiau kvailai jaučiausi ,nes aš jam patikau,o dabar ,nes po perkūnais jis man patinka,o aš jam ne.
-Bet ,kodėl tik dabar jis tau pradėjo patikti?-įtariai paklausė Miranda.
-Ne dabar,manau visada patiko,bet aš to jausmo nesuprasdavau,man tik dabar iki galo paaiškėjo..-pasakiau ir pati nepatikėjau.-Tiesiog atsiradus Džilei aš mažiau laiko su juo praleidžiu,jis man neskambina vakarais,gal dėl to pajutau,kad man jo reikia daugiau,nei bet kada..
-Tikriausia,jog atitolot ,nes ankščiau jis būdavo visą laiką šalia ir nepajutai,kaip esi įsimylėjusi,bet vos netekai,tai supratai.-moksliškai analizavo draugė.
-Tikriausia..-nusivylusi tariau.-Aš noriu namo.
-Prima išmok valdyti emocijas,nesinervinti it nedaryk sau žalos.-perspėjo Miranda.
Miranda man pakėlė nuotaiką,aš vėl prasiblaškiau,pašnekėjome apie Edgarą,kaip man derėtų elgtis toliau..mano nuotaika keitėsi,kas keletą minučių. Nežinau kas bus toliau,bet vargu ar man verta stengtis dėl vaikino,aš juk dedu viltis,jog važiuosiu pas močiutę Ty. Mirandai dar to nesakiau,ir ji man patarė rodyti dėmėsį Edgarui,aš abejoju ar verta.
-Labas.močiute,čia Šelė,-paskambinau močiutei Ty.
-Sveika,mažute,kaip tavo sveikata?-sunerimusi teiravosi.
Nieko gero.
-Ir kaip tau taip nutiko?-suirzusiai klausinėjo.
-Nervai,močiute,nervai,-nusijuokiau.
-Tik tau ir nervintis,-piktokai atsakė. Norėjau jai pasakyti,kad tai didelis mamos indelis.
-Močiute,norėjau paklausti ar galėčiau kurį laiką pas tave pagyventi? Nenoriu būti su mama,ji visada rėkia ir aš neturiu ramybės,-baiminausi ,kad gali pasakyti "NE".
-Žinoma,aš senai tave mačiau ir labai pasiilgau,-nudžiugusi mano pasiūlymo atsakė.
-"Yes"-aš buvau laiminga.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą