13skyrius (2part)

Šokis nebuvo įspudingas,bet aš buvau labai laiminga. Muzika vėl pasikeitė,o mėlynakis mane pabučiavo.Atsakiau į tai ,bet ,kad ir kaip būtų gerą,bučinys netruko ilgai,Džilė prišoko ginti neva savo vaikino,o mane plėšė juokas,nes jos mina buvo tikrai nepakeičiama.
Džilė buvo pikta,bambėjo ir traukė Edgarą arčiau savęs,jis buvo kiek sunerimęs,bet mačiau ,jog norėtų juoktis,tik susilaiko. Aš tip pat apsimečiau rimta ir nesupratusią ko Džilė širsta.
-Atleiskit aš turiu jau eiti,-atsiprašiau ir su užuominą pažvelgiau į Edgarą.
-Aš tave palydėsiu,-įsiterpė Glenas.
Mes visus palikome šokių aikštelėje,kur dar vis jautėsi Džilės pyktis.Lauke atšalo,o aš neturėjau jokio megztuko,tad Glenas paskolino savąjį. Ėjau ir prunkščiau,man buvo taip juokinga,vaikinas ėjas greta,taip pat juokėsi.
-Tu matei jos išraiška?-eidama klausiau pakeleivio.
-Man rodo visa salė matė.
-Cha,-nusijuokiau.-Ačiū,kad man padėjai,kaip galiu atsidėkoti?-nuoširdžiai paklausiau.

-Nueik kur nors su manimi,-naiviai paprašė.
-sutarta,bet ne ryt ar poryt,aš išskrendu į Floridą,kai  grįšiu tada būtinai tesėsiu pažadą,tinka?-įtariai paklausiau.
-Žinoma,-sutiko jis.
Mums einant pradėjo lynoti lietutis,juokiantis jis tižo ant mūsų.Šlapi drabužiai ir skambus juokas girdėjosi tamsioje gatvėje,kurioje buvome vienu du. Glenas mane apkabinęs lydėjo link namų. Nesuprantu,kaip aš jo ankščiau nepastebėjau?..
-Lalala,-eidama dainavau.-Štai mano namai,-parodžiau į vieną iš daugelio gatvės namų,ir su liūdesio gaidele pasakiau.
-Gaila,man patiko vaikštinėti,-nusiminusį veidą bandė nustatyti Glenas.
-Pakviesčiau vidun,bet nemanau,kad naktis yra geriausia metas ,tam.
-Metas geras!-nusijuokė šis.
Glenas mane palydėjo iki pat durų,palinkėjo saldžių sapnų ,šiltai apkabino,o aš jį pabučiavau į skruostą. Nežinau ar tai buvo iš noro pabučiuoti Edgarą,ar tiesiog norėjau pasijusti tą akimirką reikalinga.
-Ačiū,-padėkojo ir išėjo savo namų link.
Tyliai pravėriau duris ,"tikriausia jau visi miega" pagalvojau. šviesa nedegė nė viename namo kambaryje ar prieškambariuose. Nuvivilkau šlapią megztinį,nusiaviau batu sir nuėjau į virtuvė pasiimti kažko užkąsti.
-Tai jau nauja meilė?-iš tamsos pasigirdo klausimas,išsigandau ,kaip niekada.
-Eik po velnių!-dar kvapą gaudydama pasakiau iš tamsos ,į šviesą pasirodžiusiam Dinui.
-Išvažiuoji pailsėti,o štai jau nauji meilės frontai,-tyčiojosi iš manęs brolis.
-Taip!-pasipiktinusi atsakiau.
Iš šaldytuvo pasiėmiau sulčių,ant spintelės buvo spragėsiu,susirinkau viską ir patraukiau į savo kambarį. Dinas ėjo man už nugaros ir vis juokavo paskui pasuko į savo erdvę.
Mano kambarys buvo sujauktas,prtieš išeidama išverčiau drabužius ,kad rasčiau ką apsirengti.Rytoj turiu išvažiuoti,tad užplūdo noras susitvarkyti,tikriausia drugeliai atsiradę pilve paskatino. Ilgai neužtrukau,vos valandėlę tvarkydamas užkąsdavau,karts nuo karto.
Parašiau Edgarui žinutę "Paskambink;*",rankoje laikiau telefoną ir laukiau kada paskambins ar bent parašys. Atsiguliau į lovą,šalia pagalvės padėjau telefoną,stebėjau menkai matomas žvaigždes,nuo fotelio matydavosi geriau.
Net nepajutau,kaip miegas pasiglemžė mane ,užmigau..

13skyrius (1part)

Šiek tiek pasipuošiau norėjau atrodyti graži. Iš lagamino ištraukiau visai tvarkingai sudėtą suknutę ir batelius. Į plaukus įpyniau kaspiną,pasikvepinau gardžiai kvepiančiais kvepalais ir patraukiau link klubo.
Alonas atvažiavo su mašina pasiimti manęs,kita mašina važiuoja Džesė,Džilė su Edgaru ir Miranda.
Klubas.Greta jo jau būriavosi žmonių,mačiau daug pažįstamų veidų,taip pat ir mūsų draugus. Lauke girdėjosi garsiai grojanti muzika-klubo viduje. Priėjome prie bendraklasių,šie jau turėjo bilietus.Regis ne man vienai toptelėjo pasipuošti,nes tiek Džesė traukė akį,tiek kitos. Visi puošėsi dėl antrūjų pusių,tik mes su Miranda,buvom vienišos. Džesė,su Alonu susidraugavo,tad galima sakyti ,kad jie vienas dėl kito ir puošėsi,nes vos išgirsta kažką apie vienas kitą,nušvinta.Visų veiduose buvo tik šypsenos,atrodėm gražūs ir laimingi.
Užėjome į vidų,muzika man patiko,žmonių visai netrūko,buvo gal net gi per daug.
-Tu,labai gražiai atrodai!-vakarui įsibėgėjus pasakė žmogus stovintis už manęs.
-Ačiū,-atsisukusi pamačiau Gleną,nė truputėlio nesutrikau,tiesiog nusišypsojau.
-Gal nori pašokti drauge?-pasiūlė jis.
-Žinoma,šiandiena aš be poros,-nusijuokiau ir jo šiltos rankos traukimo pajudėjome link šokių aikštelės.
Visi linksmai šokome,muzika užvaldė kūnus,vakara jau įsibėgėjo į naktį. Man patiko,nors ir jaučiau į nugarą įremtą Edgaro žvilgsnį. Man tai nerūpėjo. Visi aplinkui mus tik šoko,ir šypsojosi,buvo tokia gera atmosfera. Miranda buvo prie baro ir gurkšnojo kažkokį gėrimą,mačiau,kad jai nejauku būti vienai. Buvau visai ją pamiršusi..
Gleno paprašiau,kad surastų kokį vienišą vaikinuką,kuris norėtų pašokti su Miranda. Ji buvo išvaizdi ,tad surasti draugų,nebūdavo tokia sunki priežastis,bet pirmajai užkalbinti kiek baugoka. Glenas labai greit surado vaikinuką,kuris jau stovėjo greta mūsų su Miranda,ir jis taip pat buvo vienišas,kaip manoji draugė.
Vaikinukas,buvo gana žavus iš šono žiūrint keistą jį matyti vieną. Regis jis buvo metęs kabliuką link Mirandos ,ji taip pat išsiblaškė,kai Driu pakvietė ją šokti.
Dabar visi šokome poromis,nors aš labai dažnai mesdavau žvilgsnį link Edgaro su Džile mano nuotaiką nepasikeitė,buvau laiminga.
-Ko taip dažnai žvilgčioji į Edgarą?-muzikos ritmą pertraukė Glenas .
-Nežinau,-gana juokingai pasiteisinau.
-Tau jis patinka,tiesa?
-Ne,jis tik mano geriausias draugas,-vos neužspringau tai sakydama.
-Ne tiesa,jis tau labai patinka,bet yra ta  naujokė,ir nieko neišeina,-lyg skaitydamas mano mintis kalbėjo Glenas.
-Ką?Kaip tu?-sutrikau ir nusijuokiau.
Nejaugi viskas taip akivaizdžiai matėsi,ir visi nujautė,kad aš netikėtai įsimylėjau Edgarą,o šis man dar vis jaučia įspudingus jausmus? Nejaugi visi matė ir tai,kad Džilė mums tikrai yra kliūtis..?
-Ačiū,kad pašokai su manimi,praleidom šaunų vakarą,tikrai ačiū,bet matau,tu,norėtum pašokti su juo,-lyg rodydamas į mano mėlynakį pasakė.
-Glenai,atleisk,kad taip akivaizdžiai matosi,bet nemoku slėpti emocijų,man tikrai gera su tavimi ir tu tikrai šaunus vaikinas.
-Ačiū,-jis mane pabučiavo.Edgaro žvilgsnis sustingo,o aš pasijaučiau maloniai.-Gal per daug drąsiai,bet pabūčiavau,o dabar eina atitraukti ,nors ir trumpai naujokės dėmesį,pašokit bent vieną šokį.
-Ačiū,tau,-šį kartą aš pabučiavau Glenui į skruostą.
Edgaro ledinis žvilgsnis stebėjo mus ir tikrai nenutuokė,kad mes su Glenu,tik bandome surežisuoti gerą komediją,kuri turėtų padėti,suvesti mane ir jį. Manau,jis suprasto,viską ne taip kaip reikėjo.
Mano gelbėtojas Glenas pakvietė pašokti Džilę,o Edgarą pastūmėjo link manęs,lyg sakydamas "Eik ji laukia",arba mano mėlynakis suprato ,arba naudojosi pasitaikiusia proga.
Jis atėjo prie manęs ir pakvietė šokiui,grojusi greita muzika,pasikeitė į lėtą.
Edgaro rankos pakabino mano liemenį,o aš prigludau jam prie pečių. Aš buvau su juo!

12skyrius (2part)

Pamokos greit pasibaigė,vėl kaip greit pasisveikinau ,taip pat greit ir atsisveikinau keistai jaučiuosi grįžau namo,apsimečiau labai laiminga,o viduje slėgė liūdesys ir laukimas. Išties laukiau rytojaus,kai pajėgsiu įsėsti į autobusą ar lėktuvą,dar net nežinau kaip keliausiu,bet aš to laukiu. Būdama šalia savo mėlynakio ir jo draugužės,jaučiuosi ,kaip trečia koja,kuri jam tikrai nepadeda. Slėgė tai,kad rodosi turiu ,tai ko visada prašiau Dievo,bet jeigu rimtai aš neturiu nieko.
-Galima?-pasibeldė į kambarį mama.
-Taip,žinoma.
-Nupirkau tau bilietą,su tėčiu pasitarėme ir nusprendėme,jog tau įdomiau būtų skristi,nei važiuoti.
-Šaunu,aš norėjau skrydžio lėktuvu,-nusišypsojau.
-Viskas gerai?
-Mąstau ar gerus daiktus pasiimu į kelionę ir kiek ten man leisite pabūti?-paklausiau akivaizdžiai pasikeitusios mamos.
-Daiktai geri,jei ko nepasiimsi,manau močiutė Ty nupirks.Kiek ten galėsi pabūti?..Am,kiek tik tau norėsis,žinok,jei tik norėsi grįžti namo ,nors ir tik nuskridus sėsk į lėktuvą ir grįžk.
-Pabūsiu ,aš ten nors truputėli,-nusijuokiau,nes mamos žodžiai tikrai prajuokino.
Mama išėjo,o aš toliau sėdėjau ir žiūrėjau į vaizdą pro langą. Nežinau,kaip man susišvietė,bet paėmiau telefoną ir paskambinau Edgarui:
-Sveikas!
-O,Šele,labas-džiugiai pasisveikino.
-Gal nori šiandien pasikviesti visu ir kur nors nueiti?
-Mielai,kodėl gi ne,-jo balsas mane taip šildė,bet pasigirdo ir Džilės balsas,kuri mano širdį per sekundę sušaldė.
--Džile,einam kur nors su kitais?-paklausė šalia Edgaro,ir išgirdau atsakymą "žinoma".
-Tai,kur ir kada?-sugrįžęs į mano ir jo pokalbį paklausė.
-Po valandos prie "Vivos",tinka?-šaltai paklausiau.
-Ah,-ir pasigirdo nutrūkusio pokalbio pypsėjimai,tikriausia Džilė išjungė.
Paskambinau Mirandai ir pasiūliau prisijungti,ačiū Dievui ji sutiko,vėliau surinkau Alono numerį ir jį taip pat pakviečiau. Netikėtai man į galvą atėjo mintis ,jog galėčiau pasikviesti Džesę,jai būtų į naudą.
Paskambinau ir nudžiuginau ją,nes klube bus ir Alonas.

12skyrius (1part)

Jaučiuosi be galo gerai pailsėjusi. Buvo labai keista nuotaika,norėjau pamatyti,bet ką,norėjau paimti ir apkabinti ,bet kurį žmogų.
Pašokau iš lovos,lyg nutrenkta žaibo,nubėgau prie spintos galvodama ,kaip galėčiau šiandien pasipuošti. Stovėjau ir žiūrėjau į begales drabužių, o galvoje sukosi mintis "nėra ką apsirengti,nėra..",pati nusikvatojau . Įsijungiau trankios muzikos ir pradėjau šokti,manau šiandien galiu atrodyti visai kitaip,nei visada.
Spintoje radau,beveik nenešiotą džinsinį švarkelį,sijonuką,ir juodas timpes,dar ir sprotinius batelius tarp suverstos spintos turinio atradau.Šaunu.Ankščiau niekada nenešiodavau sijonų,jeigu eidavau kažkur viešumą.Drįsdavau tik po namus taip būti apsirengusi.
Susipyniau ilgus plaukus į pinutę,pati sau atrodžiau visai kitokia Šėlė,nei visados.
Virtuvėje buvo šurmulys,tėtis kaip keista dar nebuvo išvykęs į darbą,mama barškėjo prie puodų,Dinas gėrė arbatą ir užkandžiavo sausainiais.
-Labas rytas!-įeidama pasisveikinau.
-Sveika,-atsakė mama,-Gražiai atrodai.
-Aha,keista matyti tave su sijonu,juk neeidavai niekus su juo..-juokėsi Dinas.
-Am..Norėjau atrodyti kitaip,išverčiau spintą ir radau šiuos drabužius.
-Tau tinka,-įsiterpė tėtis.
-Ačiū.Gal galiu gauti porciją sausų pusryčiu ir sulčių?-pasiteiravau.
Papusryčiavau ir paprašiau Dino,jog mane nuvežtų į mokyklą. Netrūkau noru atsidurti tarp draugų,bet norėjau pamatyti visų šypsenas ir juoką,norėjau išgirsti jų nuomonę. Namiškiai tikriausia nelabai suprato,kodėl gi aš tokia laiminga,o jei būtų paklausią tikriausia nežinočiau ,kaip atsakyti.
Iki mokyklos vos keletas kilometrų.Šiek tiek nupurtė drebulys. Dinas sustojo ir aš išlipau,toje pačioje vietoje,kaip visados,padėkojau jam,jog atvežė. Nuskubėjau prie draugų būrelio.
-Sveikučiai!-sveikindamasi sušukau.
-O kas grižo?-nusijuokė Alonas.
-Aš,-atsakiau ir apsikabinau kiekvieną.
Sunkiausia buvo apkabinti Edgarą,bijojau per drąsiai pasirodyti,Miranda buvo nušvitusi,kad pagaliau sugrįžau,Džilė keistai žvairavo,lyg nujausdama kažką,Alonas tik šypsojosi ir mušė su koją ritmą,Edgaras žvilgsnis buvo nukreiptas į grindis arba į Džilę.
-Alonai,pameni mano draugę Džesę?-tylinčio Alono paklausiau.
-Taip,-šiek tiek atgaivindamas atmintį pasakė.
-Gal kada,dar norėtum susitikti su ja?-bandžiau rimtai pasakyti.
-Mielai,tik kaip čia taip?-nelabai suprasdamas,kodėl ji nori dar susitikti pasiteiravo.
-Tikriausia kritai jai į akį?-nusijuokiau.
Visi nusijuokė,o Alonas kiek surimtėjąs pamąstė.Visi nuėjome link mano pamokos kabineto,jaučiu ,kad Edgaras jautėsi nemaloniai,o aš spindėjau.
Visai išgyrė mano apsirengimą,visiems patiko ,toks stilius.
Po kelių pamokų nuėjome į valgyklą,ko nors užkąsti.Ant stalo pasidėjome sulčių ir keptų bulvyčiu ar bent kažką panašaus.
-Patinka man būti su jumis,-garsiai pasakiau savo mintis.
-Šaunu,kad pagaliau grįžai,-prašneko Džilė.
-Ir vėl išvyksta,-liūdnokai pasakė Edgaras.
-Ką?Kur?-nesuprasdami susižvalgė Alonas su Džile.
-Mėnesiui ,o gal ilgiau pas močiutę į Floridą.
-Kodėl?-sutrikęs pasiteiravo Alonas.
-Sveikatos pagerinti ir apgalvoti ką daryti toliau,su pasikeitusiais dalykais gyvenime.
-Nustebinai,-įžuliai tarstelėjo Džilė.
-Gal būt,-ironiškai atsakiau.
Šalia Džilės jaučiuosi kiek nemaloniai,saugoti jausmus žmogui kuris būna greta manęs,dažniau nei reikia,per daug sudėtinga,reikia labai apgalvoti savo judesį ar sakinį.

11skyrius (2part)

Namo grįžau ,kaip pabučiuota,juk tokia ir buvau. Buvau tokia laiminga,degiau ugnimi ir jaučiausi spinduliuojanti šiluma.Svetainėje girdėjau juoką,namai buvo pilni šilumos,visi šeimos nariai  ten sėdėjo ir juokavo .Aš įdribau į svetainę,visų akys pažvelgė į man.
-Sveika,-beveik choru pasakė.
-Sveiki,-svajingai ir nesuprasdama kas vyksta atsakiau.-Kas čia vyksta?
-Džiaugiamės šeima,-nusijuokė Dinas.
Vakaras tikrai buvo šaunus,mama iškepė visokių sausainių,pyragėlių,pakvietė keletą giminių. Visą laiką skambėjo juokas ir meilūs žodžiai,vis kas nors pasakojo kažką įdomaus. Man taip keistą,jog mūsų manuose tiek daug gerų emocijų,tiek daug žmonių,šypsenų ir geros nuotaikos. Mama visą laiką šypsojosi,buvo pakyli,tikriausia gyvenime tokios jos nemačiau.
Svečiai išsiskirstė ir liko,tik namų viesulas,muzikos skambesys.Visi vėl susėdome ant svetainės sofų,lyg atsipūsdami nuo labai varginančios šventės.
-Amm.Kada galėčiau važiuoti pas močiutę Ty?-pertraukiau tylą.
-Kada tik nori,-pasakė tėtis ir pažvelgė į mamos ,bei Dino akis ir reakciją.
-Aš norėčiau poryt išvykti ir po mėnesio grįžti..
-Manau super,-įsiterpė Dinas.
-Mami,o kaip tu?-pažvelgiau į ją klausiamai.
-Jei tik nori,-šiek tiek nusimindama atsakė,bet leido.
-Tada einu krautis daiktų,-nubėgau į kambarį spygaudama iš laimės,kad galėsiu atsigauti.
Buvau pilna džiaugsmo ,net nežinojau ,kad galiu šitaip džiūgauti. Gal būt man padėjo nusiteikimas,jog,kai grįšiu gyvensiu,taip ,kaip svajojau. Pagaliau mano mėlynakis nori būti šalia,nors ir reikia trupučio laiko.Tai visai nesvarbu,aš negalvoju ,kaip gali būti,aš žinau kaip bus.
Susiradau gan didelį lagaminą.Spintą verčiau aukštyn kojomis,ieškojau drabužių kurių man ,prireiktų pas močiutę Ty. Norėjau atrodyti stilinga,bet taip pat neapsirikti susidėjus rūbus vasaros sezonui. Ilgai galvojau ką vertėtų pasiimti,susidėjau į lagaminą keletą nelabai šiltų megztinių,maikučių,šiltų kojinių,susiradau rūbus tinkančius rudens viduriui ir žiemos pradžiai.Taip pat suradau šeimos nuotrauką,įdėjau į lagamino kišenėlę,daiktų manau netrūks,o jei ko pritrūks nusipirksiu.
"Tuk tuk"-pasibeldė į duris.
-Taip užeikit,-nepakeldama akių nuo lagamino pasakiau.
-Šele,matau jau susikrovei visus daiktus?-kiek žemas Dino balsas skambėjo tyloje.
-Dar keli liko,bet manau laiko dar yra ,tad ryt susidėsiu juos.
-Matyti,esi labai pasiryžusi išvykti,-rūpindamasis uždavė lyg ir retorinį klausimą.
-Aš trumpai atitrūksiu nuo visko,apgalvosiu viską,tada su gera nuotaika sugrįšiu čia ir gyvensiu..Ar tai ne puikus planas?-juokdamasi pasakiau.
-Taip,tau,vertėtų atsipūsti nuo visko,bet ar pagalvojau,kaip tavo brolis Dinas pasiilgs taves?
-Nors kartą pasiilsėk tu nuo manęs,-šmaikščiai atsakiau.
-Gera idėja.
Dinas toks puikus brolis,jis moka visada pradžiuginti ir šiaip jis toks nuostabus. Tikrai kaip mama galėtų jo nemylėti,juk jis toks nuostabus,toks šaunus. Dabar mama pasikeitė gal leis Dinui mokytis Mirelendo menų mokykloje. Jis tikrai to verta,o jo talentą būtina puoselėti.
Ši diena buvo tokia puiki,mano gyvenimas rado savo kelią,savo laimę.
Vakarui įsijungiau ramios muzikos,atsiguliau į lovą ir žiūrėjau į lubas,norėjau matyti naktį,joje žvaigždes ir didelį mėnulį. Deja labai tingėjau keltis iš savo minkštos lovos ir eiti link krėslo,prie lango.
Mąsčiau apie rytojų,apie dar kitas dienas ir artėjantį mėnesį kitur..būsiu gal būt balta varna,bet manau,ten atsipalaiduosiu ir grįšiu į savo miestą visa laiminga.
Miegas prieš mane su visais ginklais susimokė ir privertė užmerkti akute. Miegojau labai ramiai ir be jokių blaškymųsi.

11skyrius (1part)

Ėjau šalia jo ir nežinojau ką pasakyti,nenorėjau apsikvailinti.Mano pilve skraidę drugeliai sukėlė šypseną ir kutenimą. Aš norėjau jam pasakyti kaip dabar jaučiuosi,bet trūko drąsos,šalia jo pamiršau,kad reikia kvėpuoti,pamiršau,kad aš gyvenu.
-Šitas suolelis?-kai priėjome prie paskutiniojo suolelio,pasiteiravo žmogus ,kurio šypsena mane priversdavo nusišypsoti.
-Taip,-linketėlaujau.
-Aš nežinau nuo ko reikėtų pradėti kalbėtis..-suglumęs tarstelėjo.
-Aš irgi nežinau ką pasakyti,bet jei kada tavo širdis šauks mane,žinok ,kad aš girdėsiu ir atsiliepsiu į tavo šauksmą,-kvailiai susapaliojau ir mintyse išvadinau save kvaile.
-Tu tokia bebaimė,-prilietė mano šviesius plaukus.-Aš ,tau,jau sakiau ,kaip tu man patinki ir ačiū Dievui,jog turėjau proto laukti atsakymo,nors tu man ir neteikei vilčių,aš labai norėčiau būti su tavimi,visada šalia.
-Aš taip pat noriu,bet yra Džilė ir aš jos nesmerkiu ji tikrai gera mergina ir džiaukitės vienu kitu. Man užtenka matyti tavo šypseną ir būti greta.
-Dabar jaučiuosi toks sumišęs,nežinau ką man daryti..-lyg klausdamas medžių kurie dengė suolelį ,žiūrėjo Edgaras į juos.
-Tau,tiesiog reikėtų apsimesti,kad nieko neįvyko,nors ir žinai ,kad aš tau kažką jaučiu,galėtum vaidinti.Aš išvažiuoju ,bet nenoriu,kad tu liūdėtum ir manytum,kad bėgu ,nes kenčiu. Ne,aš išvažiuoju,nes noriu pailsėti nuo kasdienybės,nuo naujų jausmų viduje.
-Išvažiavus nepamirši manęs?-lyg bijodamas ateities paklausė.
-Edgarai,niekada,bet manau tą jausmą,kurį tau jaučiu reiktų suvaldyti,bijau įskaudinti Džilę,nors ji man tik naują žmogus gyvenime.
-Dabar pažvelk į mano akis ir negalvok apie Džilę,galvok apie mane ir save,-lyg įsakydamas pasakė Edgaras.
-Jis priartėjo prie manęs,lyg rodydamas žydras akis,aš pasilenkiau arčiau jo. Jaučiau jo kvėpavimą,jo alsavimas susiliejo su manimi,jo ranka perbraukė mano veidą ir miela šypsena,persmelkė man širdį.Jis buvo arti manęs,dabar aš nejaučiau nieko,kas buvo aplinkui mane,nejaučiau jokio vėjo,negirdėjau jokių garsų,aš tiesiog žiūrėjau į tas mėlynas akis.
-Prašau,tik vieną bučinį,-lyg atsisveikindama paprašiau.
-Šiandien vieną,kai grįši milijoną,-šmaikštavo Edgaras.
Mūsų alsavimas vėl susiliejo,aš jaučiausi lyg būdama jo siela,lyg įsikūnijau į jį,.Mano lūpos buvo šalia jo lūpų,saldus skonis skverbėsi į mane,jausmas neapsakomas,noras ,kad tai niekada nesibaigtų nerimo.
Aš ir jis dabar buvome kartu,nepaisant aplinkos ir gyvenančiu žmonių.Dabar tikrai negalvojau apie Džilę,ir ,kad šalia esantis vaikinas gali priklausyti jai.Šalia Edgaro,niekas daugiau nederėjo,tik aš. Kiek laiko mūsų lūpos buvo sujungtos lyg magnetas aš neįsivaizduoju,rodosi tai truko amžinai.
Amžinybė taip pat turi pabaigą,kaip ir pradžią.Mūsų bučinys baigėsi.
-Aš nenoriu skaudinti,Dži..-nepabaigęs sakinio,nes aš pirštu paliečiau jo lūpas ir paprašiau nekalbėti
-Ačiū,-pabučiavau jam į skruostą,atsidėkodama,kad netęsė sakinio.
-Kitą kartą amžinai,-kai jis ištarė šiuos žodžius sutrikau,pamaniau,jog aš savo mintis sakiau garsiai o ne tyliai.
Mes likome sėdėti ant paskutiniojo suolelio,šnekėjome,sprendėme ką daryti toliau.Mūsų nuosprendis buvo tiesiog laukti,kol Džilei pabos Edgaras..Manau ,tai ilgai netruks,mes vadinsime tikrus draugus,kokiais buvome ankščiau.

10skyrius (2part)

-Kad ir kaip keistai būtų,taip.-numykiau.
Mama atnešė obuolių sulčių ir sausainių,prisėdome svetainėje ant sofos. Pokalbio pradėti nedrįsau ,nežinojau net ką pasakyti,nes paskutinis mūsų kalbėjimas baigėsi mano ašaromis ir jos nugalėjimu.
-Tau,turbūt labai keista,kodėl aš pasikeičiau?-nejaukią tylą nutraukė mamos virpantis balsas.
-Taip,juk niekada nevertinai manęs,-jausdavai pyktį už jos norą mane sužlugdyti tariau.
-Atleisk,saulute,-jį pirmą kartą mane šiltai ir be reikalo apkabino.-Aš buvau tokia akla,darbas,Dinas,tėtis,darbas.Aš tau visai neskirdavau laiko,-jos akyse pasirodė nuoširdi ašara.-Visada bausdavau tave,nes nenorėdavau tikėti,kad Dinas gali taip legtis,visada norėdavau tikėti,kad jsi šventas,bet taip nebūna!-jos balsas virpėjo,ji galiausia pripažino savo klaidas.
-Man užtektų jei manęs taip nežemintum ir elgtumeisi lygiai taip pat kaip su Dinu.
-Aš stengiuosi,aš noriu,kad tu gyventum prasmingai,ir be pykčio man,-lyg bandydama mane suprasti ir pajausti mano išgyvenimus paėmė už rankos ir suspaudė.
Aš norėjau kartu su ja verkti,bet negalėjau taip lengvai suskysti ir parodyti koki iš tikrųjų esu pažeidžiama.
-Mama,bet kas tave paskatino pasikeisti?-nesuprasdama jos paklausiau ir suspaudžiau jos ranką.
-Tas ,kad ,kai tu atsidūrei ligoninėje man taip suspaudė širdį,pasijutau lyg ,kas norėtų atimtį dalį manęs.Norėjau būti šalia tavęs,bet tu pradėjai šaukti ir tave ištiko dar vienas stresinis šokas.Aš bijojau užeiti dar kartą pagaliau supratau,kad tu nekenti manęs,už mano elgesį su tavimi,tu bijojai manęs,-ji kalbėjo atvirai ir nuoširdžiai.-Aš noriu būti tau draugė,o ne prieše.Aš viską pasistengsiu pakeisti,eisiu pas psichologus,gydysiuosi,bet nenoriu tavęs prarasti,-aš jos dar nemačiau tokios palūžusios ir skystos.
-Man užtektų ,jei galėčiau vykti pas močiutę Ty,-kiek šaltokai pasakiau.
-Šele,aš pasikeisiu prašau,-maldaujamai tarė mama.
-Aš noriu bent trumpai atsipūsti nuo veiksmo esančio čia.Aš noriu bent mėnesiui nuvykti pas močiutę,ten apgalvoti viską ir grįžti.Aš vertinu tavo pasiryžimą,pasikeisti ir po galais ,mama,juk aš tave  vis tiek myliu,kad ir kaip be būtų,-šiltai apkabinau ją ir pati pravirkau.
Dabar mano viduje dėjosi uraganas,aš jaučiuosi tokia keist,rodosi turėčiau džiaugtis ir plyšauti iš laimės,bet gal dėl meilės reikalų nesijaučiu tokia jau laiminga. Mama mane tikrai nustebino savo noru pasikeisti,dėl tokių pareiškimų ji man suteikė vilčių ir šiokį tokį norą likti čia,savo nuomose,savo mieste.Dabar man reikia susitikti su Edgaru ,išgyventi jausmus ,kurie kirba viduje.
Skambutis į duris.
-Aš atidarysiu!-sušukau,atšokdama nuo mamos glėbio.
-Gerai,-ji paėmusi daiktus nuo svetainės stalo nuėjo į virtuvę.
-Sveika,-jaudindamasis pasisveikino Edgaras.
-Labas,-labai laimingu balsu atsakiau ,o viduje pakilo drugeliai.
-Gal galim pasivaikščioti?-paklausė.
-Mami,aš einu su Edgaru pasivaikščioti!-sušukau užtrenkdama namo duris.
-Gera nuotaika?-nepatikliai žiūrėdamas į mane paklausė.
-Tikriausia pirmą kartą,taip nuoširdžiai pasikalbėjau su mama,regis aš jai vis dėl to rūpiu,-pašmaikštavau.
-Tu jai visada rūpėjai,tik regis ji nemokėjo parodyti arba nematė tam tikslo,-nusišypsojom.
-Einam link to suoliuko parko gale?-pasiūliau.
-Bet kur ,nors į pasaulio kraštą,-nusijuokė tobula šypsena.

10skyrius (1part)

Grįžusi nuėjau į savo kambarį ,rodėsi jis kitoks,jame kažko trūko,nors viskas lyg ir buvo taip pat. Lova ir kiti daiktai buvo tose pačiose vietose,kaip ir visada,bet jausmas būnat čia pasikeitė. Pasijutau lyg būdama kitur,lyg pati būčiau svetima.
Įsijungiau man patinkančios muzikos,pasiėmiau kuprinę su daiktais iš ligoninės ir pradėjau juos dėlioti į jiems skirtas vietas. Ilgai neužtrukau. Dar po grįžimo nepraėjus nė valandai sulaukiau Mirandos apsilankymo.
-Pagaliau grįžai į vėžes!-nusijuokė ji.
-Ne,dar tik pradžia,nebegrįšiu į seną gyvenimą,daug kas pasikeis,-pareiškiau jai.
-Kuria prasmę?-nesupratusi mano minties paklausė.
-Edgaras žino ką jam jaučiu ir jam kaip ,ir man labai sunku,nes dabar dar yra Džilė. Aš nenoriu sugadinti jų santykių ir man čia atsibodo gyventi su mama.Aš važiuosiu pas močiutę Ty ir stengiuosi pas ją praleisti visus šiuos mokslo metus.-išrėžiau savo planus,draugė kiek apstulbo.
-Tu tikrai stulbinanti asmenybė,bet ar ne bus blogiau,kai tu išvyksi,aš liksiu beveik vien,Edgaras sielosis ,Džilė nesupras kas įvyko,o sužinojusi ko gero įpyks?-nerimaudama pasekmėmis pareiškė.
-Gal,bet aš negalėčiau ramiai būti šalia jo,aš norėčiau jį apkabinti,prisiglausti prie jo,o kaip man tai reiktų paaiškinti Džilei?
-Čia viskas kaip iš serialo,-numykė Miranda.
-Aha,man ir panašu,-įsiterpė į kambarį įėjusi mama.
-Ką?!-nesupratau ją ji veikia mano kambaryje ir dar kalba tokiu mielu tonu.
-Atnešiu užkąsti.-nusišypsojo ji.
-Ačiū,-padėkojau ir keistai žvelgiau į jos akis,ji juk niekada taip nesielgdavo.
-Vėliau norėsiu su tavimi pasikalbėti,-šiltai tarstelėjo uždarydama duris.
-Matai daug kas keičiasi,-nusišypsojo Miranda.
-Aš be žodžių!-tikrai neturėjau ką pasakyti.
Mama buvo pasikeitus,jos rusvi plaukai buvo nudažyti į šviesius,ji buvo be makiažo,bet švytėjo,ne dirbtiniu būdu..Tikriausia pirmą kartą ją mačiau tokią mielą ir besišypsančią.Aš pasijutau,lyg būčiau ne savo namuose,lyg mano mama būtų visai kitas žmogus,aplinkui mane žmonės elgėsi mielai..
-Nepyk,bet aš jau turiu bėgti.-užkandusi atsisveikino Miranda.-Laukiu grįžtant į mokyklą! Ir beja lauk svečių šiandien,-mielai sumirksėjusi išėjo.
Stovėjau prie durų ir žiūrėjau į lubas,lyg klausdama jų į kokį pasaulį aš grįžau. Čia viskas buvo kitaip,kaip pasakų pasaulyje,mama gera ir nesmerkianti,pasikeitusi,draugai lankė it kalbėjo atvirai. Aš ilgai norėjau tokio gyvenimo. Hmm.Jei nebūčiau visko pasakiusi Edgarui,tikriausia likčiau čia ir mėgaučiausi šiuo nuostabiu gyvenimu,kuris vargu ar priklauso man.
-Šele,gal būt galėtume pasikalbėti?-pamačiusi mama,jog Miranda išėjo,priėjusi prie manęs paklausė.

9skyrius (2part)

-Labas rytas,-pasisveikino įėjęs gydytojas.
-Labas rytas,-beveik choru visos atsakėm.
-Taigi,matau visų sveikatos pagerėjo,manau galima jus išleisti namo,bet turėsit lankytis pas gydytojus ir nesinervinti,stengtis valdyti savo emocijas,-šypsodamas pasakė.
-Pagaliau,-nusijuokiau.-Dabar prasidės gyvenimas.
-"Yes",-atsakė Džesė.-Tu jau tikrai pasveikai,švytinti visa.
-Manau,jeigu ,tau,paskambintų vidurnaktį tau patinkantis žmogus,tu ryte dar ne taip švytėtum,-nusivaipiau.
-Kaip miela,-sušuko Džesė.-Einam susidėti daiktus?-pasiūlė.
-Aga.
Nubėgau paskui gydytoją ir paklausiau kada galima vykti namo,atsakė,bet kada. Surinkau Dino numerį ir paskambinau jam:
-Sveikas,tikiuosi per daug netrukdau,tau? Bet gal galėtum atvažiuoti pasiimti manęs?-pasiteiravau brolio.
-Kažkieno labai gera nuotaika!Po valandos atvažiuosiu pas tave,-nusijuokė jis.
Mes su Džese dėjomės paskutinius daiktus iš spintelių,juokėmės ir taip pat leidom paskutines akimirkas ligoninėje kartu.Aš jai pasakojau,apie naktinį Edgaro skambutį,taip pat apsikeitėme telefono numeriais ir elektroniniais pašto adresais.Džesės buvimas šalia labai padėjo man,visada jaučiausi išklausyta,Miranda taip pat man daug padėjo,bet su Džese buvo kitaip ,gal dėl bendrų panašumų gyvenime.
Dinas buvo kaip ir žadėjęs po valandos ,aš susiruošusi ir spindinti laukiau jo. Išsiunčiau draugams "sms" žinutes,jog parvykstu namo ir ,jei norėtų aplankyti ,tegul aplanko namuose.
Diną supažindinau su Džese,trumpai pasikalbėjome.
-Džes,o kada tavęs atvažiuos pasiimti?-paklausiau .
-Nežinau,-nusivlusiai atsakė.
-Dinai,gal galim nuvežti Džese namo?-pasiūliau.
-Žinoma,-mielai kaip visada atsakė.
Brolis pasirašė dokumentus,jog mus pasiima ,nuėjome link jo autobusiuko,daiktus sudėjome į bagažinę ir susėdome į automobilį. Dinas įjungė visu garsu muziką,kaip mėgdavom abudu,mes su Džese bandėme dainuoti,o vairuotojas juokėsi iš mūsų nederančiu balsų,vėliau ir jis dainavo su mumis.
Džesės namai pasirodo buvo visai netoli manųjų. Jos namas toks pats kaip ir kitų,gelsvų sienų,raudonu stogu ir rudom durimis,namas buvo gana erdvus,o kiemas labai didelis.
-Štai tavo namai,-sustojęs prie namo tarstelėjo Dinas.
-Labai ačiū,jums,-maloniai dėkojo nauja draugė.
-Susikambinsim,-jai nueinant riktelėjau.
-Būtinai,-atsakė jau beveik būdama prie durų.
Dinas keistai žvilgčiojo į mane,o aš į jį. Muzikos grotuve pasigirdo mano mėgstamiausia daina "Mika-Happy ending".Mokėjau žodžius mintinai ir niūniavau tą melodiją iki grįžome namo.Namai nė trupučio nepasikeitė išore.

9 skyrius (1part)

Mano sveikata pagerėjo,tad vėl perkėlė į palatą su Džese ir Sara. Diena rodėsi ne trumpėjo,o tik ilgėjo.Apie penktą po pietų užsuko Dinas:
-Sveika,ligoniuke,-pasisveikino šis.
-Labas,-visa laiminga apkabinau jį.
-Kaip laikaisi?
-Gerai,bet noriu iš eiti iš čia,-sumurmėjau.
-Suprantu tave.Turiu šiokių tokių gerų žinių,-nusišypsojo,o manyje sukėlė nerimą.
-Nustebink mane,-nusijuokiau.
-Kaip jau žinai mama nori,kad studijuočiau "Medisone",o aš nenoriu,tai manau sakydamas,kad išvykstu studijuoti į "Medisoną" iš tikrųjų vyksiu į Mirelendo menų mokyklą.
-Šaunuolis,pagaliau ir tu priešiniesi mamai ir darai tai ką nori daryti. Džiaugiuosi!-buvo nuostabu ir keista girdėti tai iš Dino.
-Būsiu arčiau tavęs,dažniau matysimės.
-Emm. Girdėjai,kad aš pasveikusi iš Getenburgo išvykstu?-smalsiai paklausiau.
-Kur?Ką?Kaip?-nustebo Dinas.
-Pas senelę Ty,kad nebūtų streso,-tardama pastarąjį žodį prapliupau juoktis.
-Šele,ar tikrai to nori?-nepatikliai klausė.
-Tu,pats žinai,jog mama mane "nužudys" savo prisikabinimais ir dar..-nebaigiau sakinio.
-Mama,yra mama,o kas dar?-apsidairė brolis.
-Nesvarbu,bet čia aplinkui daug nerimo ir baimės.
-Meilė?-žiūrėdamas į mano akis ištarė.
-Sudužusi,-vėl nusijuokiau.
Dinas pasakojo kaip reikėtų elgtis su ponu "X",kad išmesčiau jį iš galvos. Vėliau pats pritarė mano norui išvykti,bent trumpai viešnagei pas senelę Ty. Dinas buvo labai keistas,man vienu metu pasirodė,kad jis atėjo pas mane,jog išsiblaškytų nuo kažko,ko man nesakė. Brolis toliau tęsė pasakojimą apie savo išvykimas į kitą universitetą,jei pavyks viskas bus idealu.
Vakaras bėgo į naktį,o Edgaro nebuvo matyti,keistai pasijutau. Maniau,kad jis ateis ir mes galėsim pasikalbėti,tik nežinau apie ką. Gulėdama prie lango žiūrėjau į dangų,nemačiau jokių žvaigždžių,tik vienišą mėnulį.
Vidurnaktis,o mano telefonas pradėjo groti skambučio melodiją.Telefone pasirodė Edgaro vardas,nesupratau ką gali reikšti skambutis viduryj nakties,paspaudžiau "Tyliai",kad negrotu melodija,ir nepažadintu Džeses su Sara. Nuskubėjau į tualetą,nes ten seselė negalės barti,kodėl nemiegu ir kalbu telefonu,pakėliau ragelį:
-Klausau?-apsimiegojusiu balsu pasakiau.
-Čia Edgaras,atleisk jei pažadinau,-atsiprašydamas pasakė.
-Kodėl taip vėlai skambini? Viskas gerai?-šiek tiek išsigandusi tariau.
-Man visas gerai.Aš tiesiog negalėjau užmigti,vis galvoju apie tavo žodžius,tu man suteikei viltį,tik ar ne per vėlų?-lyg monologą kalbėdamas sakė.
-Aš,tau,juk sakiau,aš pasveiksiu ir išvažiuosiu iš Getenburgo.Aš pasakiau,tau,tiesą,tik todėl,kad galėčiau rami išvykti,laibai tikiuosi,jog  pernelyg nesujaukiau tau gyvenimo.
-Šele,tu juk žinai,kad man patinki.Džilė naujas žmogus mano aplinkoje,man su ja tikrai linkam,bet aš abejoju ką jai jaučiu.
-Edgarai,prašau tik neįskaudink Džilės,o aš išvykstu ,ir nenoriu sukelti rūpesčiu.Ir kodėl,šiandien neatėjai?-nusivylusiai sušnabždėjau.
-Aš šiandien lyg ne savas ,vaikštau galvodamas apie tave,girdėdamas Džilės balsą,manau,jog tu kalbi. Juk ,tu,ir taip žinai,kad ilgai laukiau kada tu man pasakysi,tai ką noriu išgirsti ir bum..
-Aš sugadinau viską,bet gal gali rytoj ateiti ir mes pasikalbėtume?-prašydama kalbėjo ir vis galvojau ką aš jam pasakysiu,man užtektų tik pamatyti.
Sukaupsiu drąsą ,kad galėčiau pažvelgti tau į akis..-virpėdamu balsu pasakė.
Primą kartą girdėjau,tokį jo balsą,Edgaras visada būdavo toks užtikrintas savo veiksmais ir žodžiais,o šį kartą visai nežinojo ką daryti.
-Tikiuosi nesupyksi,bet man vėl darosi negera,norėčiau eiti miegoti ir prašau ateik rytoj,bent aplankyti manęs.-atsisveikindama pasakiau.
-Eik ilsėtis,atsiprašau,kad taip vėlai paskambinau.Ateisiu būtinai,o dabar labos nakties,-rūpestingai atsisveikino.
Pabaigiau pokalbį ir prisiglaudžiau telefoną prie širdies,lyg norėdama išgirsti Edgaro širdies plakimą. Stovėjau apšalusi,nukratė šiurpas,jaučiausi laiminga taip pat baiminausi,kas bus toliau.
Nuėjau į palatą atsiguliau į savo lovą ir dar kartą pažvelgiau į dangų,jame atsirado žvaigždžių. Aš pati buvau lyg žvaigždė ,mielai nukrisčiau ir išpildyčiau kieno nors norą. Kaip visada išgirdusi jo balsą išbaldavau,dabar ne išimtis ,buvau balta it sūris,drebanti,bet širdis dainavo.
-Aš laiminga tik ar ilgam?-pati paklausiau tyliai savęs.-Rytoj jis ateis ,o dabar miegoti.
Šiltai apsiklojau antklode,nusišypsojau naktiniam dangui,palinkėjau sau drąsos pamačiusi Edgarą išlikti savimi ir paaiškinti,kad a išvykstu,be jokių isterijų ir protrūkių viduje. Taip pat pasistengi nesukelti didelių rūpesčiu draugams ir kuo greičiau pasveikti,o tada lėkti iš čia kaip akis išdegus.
Miegojau ramiai,su šypsena veide,nesapnavau nieko,bet jaučiuosi lyg būčiau ant debesies.
Pabudau  nuo skaidrios saulės,spinduliai raižė veidą,buvau tokia pailsėjusi,kaip niekada jaučiausi gyva, Norėjau kvėpuoti ir buvau su viltimi ,kad dabar viskas bus gerai.
Kažkas nulenkė durų rankeną,ir žengė drąsų žingsnį.

8 skyrius (2part)

Buvau be galo laiminga,nes dabar tikrai galiu išgyti nuo visko ,pamiršiu Edgarą,piktąją mamą,savo bėdas. Kai grįšiu būsiu kitokia,pažadu sau ,aš pasikeisiu.
Kaip ir praėjusią naktį suleido migdomųjų,kad miegočiau ramiai. Naktis neprailgo,rytą pabudau judinama kažkieno rankos.
Atsisukau ir pažvelgiau kas čia,maniau sesutė,bet tai buvo Edgaras. Jis atėjo prieš pamokas aplankyti ir pasiteirauti kaip aš jaučiuosi.
-Atleisk,kad pažadinau,bet labai norėjau tave pamatyti ir pasiteirauti kaip tu.-suglumęs žvelgė į mane.
-Nieko ,ačiū,kad atėjai,aš manau buvo dienų,kai jaučiuosi kur kas geriau.
-Tu tikrai nepakeičiama,-nusivaipė.
-Tikrai?-pabrėžiau.
-Taip,-vėl nusivaipė ,norėjau paklausti,kodėl tada pakeitė mane į Džilę.
-Turiu žinią,-dabar jau aš suglumusi kalbėjau.
-Ooo..
-Jeigu planai bus mano naudai,aš turėčiau po ligoninės išvykti pas senelę ir praleisti  pas ją bent mėnesį.
-Ei,tai nieko gero,-liūdnu balsu pasakė.
-Man tai bus idialiausios atostogos nuo daug čia esančių dalykų,kurie čia ir atvedė,-parodžiau pirštu į palatą.
-Dar pasakyk,kad aš esu vienas iš tų dalykų?-nusivaipė.
-Jeigu nori žinoti iš tikrųjų,tai taip.-rimtai atsakiau,o jo žvilgsnis sustingo.
-Kaip,ką aš padariau?-sutrikęs paklausė.
-Nežinau kaip ,tau,paaiškinti. Am..Kol Džilės nebuvo ,mes kartu leisdavome daug laiko,būdavome kartu,visada jausdavau,jog esi šalia,bet vos jai atsiradus pradėjau pasigesti,tavo skambučių,buvimo greta,ir artumo tarp mūsų.
-Ką tuo nori pasakyti?-klausiamai nužvelgė mane.
-Tą,kad jeigu teisingai save suprantu,tu man patinki,-išpyškinau tiesą,taip kad nespėjau net pati suprasti iš kur atsirado drąsos.
-Aš ką?-dar daugiau apstulbo.
-Taip,-mačiau,kaip jo akyse sužibo maža liepsnelė.
-Čia tai žinia.
-Bet kadangi yra Džilė,aš nenoriu kištis į jūsų santykius,taigi išvažiuoju,pailsėti nuo visko,-nuraudusi sakiau tiesą.
-Šele,bet..-nespėjo pabaigti,į palatą įėjo Džesė ir pokalbis nutrūko šia tema.-Atleisk,aš jau turiu eiti ,ateisiu po pamokų,-nustebęs ,bet labai laimingas jis išėjo.
Džesė baiminosi dėl manęs,nors jai buvo ne ką geriua,nei man. Ji ilgiau gulėjo ligoninėje ,nei aš ir buvo jau įpratusi prie sesučių ir savęs,ji jau valdė savo emocijas. Rodėsi ji čia tik dėl savęs arba šiaip sau,nes jai čia būti nebuvo elementarios priežasties.
-Kodėl Edgaras vienas?-šiek tiek nusiminusi paklausė.
-kiti tikriausia mokykloje,mums su juo reikėjo pasikalbėti.-ironiškai atsakiau.
-Apie ką kalbėjot,kad Edgaras išėjo keistokos mimikos,bet lyg ir laimingas?-nejaugi ir ji mate?
-O kokia mano mimika tada
-Tokia lyg pagaliau jam pasakei tą ką norėjai..Tu laiminga?-labai nedrąsiai klausinėjo Džesė,bet ji mokėjo puikiai suprasti mimikos kalbą.
-Tu ekstasensė?-nusijuokiau.-Taip aš Edgarui pasakiau,tai ką jis senai norėjo išgirsti,bet aš negalėjau to pasakyti,nebuvau tikra dėl visko,o dabar pasakiau,bet manau suklydau. Bijau,jog galiu daug ką sugadinti.-susirūpinusiai atsakiau.
-Ką jam pasakei?-nepatikliai paklausė.
-Prisipažinau,kad..kad jis man patinka. Dabar bijau,jog tai nesujautų jo ir Džilės santykių.-suaimanavau.
-Aš taip ir galvojau,kad jis tau patinka,kai tik jis atėjo ar tu jį pamatei pradėjai drebėti ir apalpai.-sukrizeno.-Jei iš tikrųjų man regis Džilė ,pastebėjo tai.
-Jei ir pastebėjo,tai nesvarbu,nes jeigu mama man leis,o manu tikrai leis,aš vos išėjus iš ligoninės važiuosiu pas močiutę.
-Keistai čia viskas..-kiek nuliūdusi atsakė.
-Čia jau pabaiga visko,kas buvo ankščiau..-nusijuokiau.
-Tikiu,o kas yra Alonas?-pakeitė pokalbio temą.
-Jis yra naujokas nesenai atvyko į mūsų miestą ir mokosi mano mokykloje.Jo sesuo Džilė.
-Man jei visai nepanašūs,-paprieštaravo Džesė.
-Kažkuo panašūs,tai pat Alonas pirmas sureagavo į mano pirmąjį nervinį nualpimą,-prisiminus nukrato šiurpas.
-O ,miela,bet jis tokios meniškos sielos žmogus atrodo,ar ne?-smalsiai klausinėjo toliau.
-Manau,taip jis labai mėgsta muziką,jai daug atiduoda.
-Kaip nerealu!-suspigo Džesė.
-O kam tau tiek daug apie jį žinoti?-Džesė nuraudo,o akys suspindėjo.
Taip ir praleidau laiką iki pietų,Džesė daug klausinėjo apie Aloną.Aš jai pasakojau mtai ką pati žinojau.Mačiau ,kad jos akyse sužibo liepsnelė,ji norėtų dar kartelę pamatyti Aloną. Džesei jis patiko.
Visą laiką kol kalbėjomės apie jį ,ji juokėsi,šypsojosi,rodėsi jos pasaulis atgijo! Aš kalbėdama su ja,buvau net pamiršusi savo problemas,prisiminiau tik jai išėjusi.

8 skyrius (1part)

Ryte pusryčiams gavom manų košės ir arbatos. man visai patiko senai,ką iš viso turėjau skrandyje,tad sukramčiau ir norėjau dar. Kitaip nei Džeisė ir Sara,joms košė ne itin patiko,ją valgydamos jos raukėsi.
Per pietus užsuko tėtis,buvo šiek tiek liūdnas,bet pamatęs mano šypseną ir pats nusišypsojo.Man atnešė vaisių ir pieno produktų,kitaip sakant mano skanumynų. Su tėčiu aptarėme ,kaip viskas bus toliau..
Prašiau ,kad leistų man važiuoti pas močiutę Ty,iš pradžių labai laužėsi,kad jokiu būdu neišleis,bet pokalbio eigoje aš jį įtikinau,kad leistų. Manau ,tai bus tik į naudą man. Tėtis pabuvo ir vėl išbėgo į darbą,sakė pagalvos dėl mano noro išvažiuoti.
Ne už ilgo atėjo Džilė ir Miranda,jos nešėsi puokštelę gėlių,buvau laiminga pamačiusi jas. Džesė supažindinau su savo draugėmis. Miranda labai nerimavo dėl man sveikatos,o Džilė rodos net buvo pamiršusi,ko čia atėjo,ji plepėjo apie Edgarą. O man nuo to tik skaudėjo širdį,Miranda pamatė mano žvilgsnį ir pertraukė Džilės pasakojimus,apsimetė norinti geriau susipažinti su Džese.
Aš jau galėjau vaikštinėti po ligoninės kolidorius,tad pasiūliau draugėm eiti pasivaikščioti,kaip tik tada atsivėrė durys.
-Labas ,Šele,-džiaugsmingai tarstelėjo Edgaras,tik ne mano naudai tai buvo. Aš stojausi ,bet išgirdus jo balsą pamiršau,kad turiu laikyti pusiausvyrą,taigi nukritau gal greičiau nuvirtau į šalia buvusį fotelį. Pradėjau juoktis,o kitų akys buvo pilnos susirūpinimo,net Džesės.
-Man apsisuko galva ir per kelias dienas gulėdama lovoj pamiršau ,kaip vaikščioti,greit kvėpuoti pamiršiu,-juokiausi ir bandžiau sarkazmą paversti realybe.
-Bet tu nesikeiti,-iš už Edgaro nugaros išlindo Alonas.
-Ačiū ,tau,-jau pajėgus atsistoti ,priėjau prie Alono ir jį apkabinau.
-Kaip miela,-šypsodamas į pasikabinimą atsakė tuo pačiu.
-Aš tau labai dėkinga.
Visi susėdome ant mano ir Džesės lovų,kalbėjome ,o aš virpėjau ,negalėjau ramiai žiūrėti į Edgarą visą laiką žiūrėjau į kojas arba į kitų veidus,tik ne į jo.
Norėjau atsikelti iš lovos ir nueiti pasiimti gerti. Norint praeiti į laisvą kelią,kuris nebūtų užtvertas kojų,reikėjo pasistengti. Edgaras pasisiūlė mane palydėti,bet aš nieko neatsakiau. Jau buvau greta durų,kai kažkas sugriebė mano ranką,o aš susigūžiau lyg laukdama smūgio.
-Galiu kartu?-atsisukus pamačiau geriausio draugo veidą.
-Taip,-užsitęsusi atsakiau.
Maniau,kad nukrisiu,aš buvau šalia jo ,ir jaučiausi kur kas geriau,bet jaučiau ir baimę,nedrįsau žiūrėti jam į akis.
-Ką gersi?-paklausė jis.
-Sulčių gal?-klausiamai pasakiau.
-Ananasų tada,-nusivaipė.
-Ei,juk žinai,kad aš nemėgstu,-suvaidinau susiraukusią.
-Pamėgsi,-paragino.
-Nusipirk,bet gersi tu..
-Man tinka,-toliau vaipėsi Edgaras.
Nusipirkau ne itin skanių ananasų sulčių, į palatą grįžome juokdamiesi,aš net pasijutau pasveikusi.
-Šele,galim trumpai pasikalbėti?-pasiūlė Džilė.
-Taip.
Visą kūną sukaustė drebulys,susiėmiau už galvos,man taip skaudėjo ,jog negalėjau net kalbėti.
-Ei,viskas gerai?-atsisukusi Miranda neramiai sukluso.
-Ne,jai reikia vaistų ir atsigulti,-išsigandusi paliepė Džesė.
-Man viskas gerai,-bandžiau atsistoti,bet jau kaip įprasta nualpau..
Vėl atsidūriau palatoje tarp aparatų,vėl viena ,vėl su temperatūra,su skaudančia galva,ir vėl nevykėlė.
Pradėjau verkti,nes nenorėjau čia būti,norėjau tiesiog dingti. Į palatą įėjo Miranda,ko gero dar ne daug laiko buvo praslinkę nuo mano nualpimo.
-Šele?-pasiteiravo, norėdama sužinoti ar jau atsigavau.
-Aš,-pro ašaras atsakiau.
-Baik mane gąsdinti,-priėjusi prie manęs apkabino,atsakiau tuo pačiu,tik kad aš kukčiojau ,o ji stovėjo susigraudinusi.
-Juk tai taip matosi,kokia aš kvailė..-mykiau.
-Ne,matosi,kad tu įsimylėjusi.
-Ir pamačiusi jį sutirpstu,o galiausiai nualpstu.,-tyliai pasakiau.
-Keista,bet jis panašiai atrodo,tik nenualpsta,o lyg apmiršta.
-Dėl Džilės,-pabrėžiau vardą.
-Dėl tavęs..-patikslino ji.
-Aš kvailai elgiuosi pamačiusi jį,ankščiau kvailai jaučiausi ,nes aš jam patikau,o dabar ,nes po perkūnais jis man patinka,o aš jam ne.
-Bet ,kodėl tik dabar jis tau pradėjo patikti?-įtariai paklausė Miranda.
-Ne dabar,manau visada patiko,bet aš to jausmo nesuprasdavau,man tik dabar iki galo paaiškėjo..-pasakiau ir pati nepatikėjau.-Tiesiog atsiradus Džilei aš mažiau laiko su juo praleidžiu,jis man neskambina vakarais,gal dėl to pajutau,kad man jo reikia daugiau,nei bet kada..
-Tikriausia,jog atitolot ,nes ankščiau jis būdavo visą laiką šalia ir nepajutai,kaip esi įsimylėjusi,bet vos netekai,tai supratai.-moksliškai analizavo draugė.
-Tikriausia..-nusivylusi tariau.-Aš noriu namo.
-Prima išmok valdyti emocijas,nesinervinti it nedaryk sau žalos.-perspėjo Miranda.
Miranda man pakėlė nuotaiką,aš vėl prasiblaškiau,pašnekėjome apie Edgarą,kaip man derėtų elgtis toliau..mano nuotaika keitėsi,kas keletą minučių. Nežinau kas bus toliau,bet vargu ar man verta stengtis dėl vaikino,aš juk dedu viltis,jog važiuosiu pas močiutę Ty. Mirandai dar to nesakiau,ir ji man patarė rodyti dėmėsį Edgarui,aš abejoju ar verta.
-Labas.močiute,čia Šelė,-paskambinau močiutei Ty.
-Sveika,mažute,kaip tavo sveikata?-sunerimusi teiravosi.
Nieko gero.
-Ir kaip tau taip nutiko?-suirzusiai klausinėjo.
-Nervai,močiute,nervai,-nusijuokiau.
-Tik tau ir nervintis,-piktokai atsakė. Norėjau jai pasakyti,kad tai didelis mamos indelis.
-Močiute,norėjau paklausti ar galėčiau kurį laiką pas tave pagyventi? Nenoriu būti su mama,ji visada rėkia ir aš neturiu ramybės,-baiminausi ,kad gali pasakyti "NE".
-Žinoma,aš senai tave mačiau ir labai pasiilgau,-nudžiugusi mano pasiūlymo atsakė.
-"Yes"-aš buvau laiminga.

7 skyrius (2part)

Gydytojas įėjo į mano palatą.
-Sveika,Šele Wiliams,kaip laikaisi?-pasiteiravo jis.
-A..nelabai,man labai šalta ir galvą skauda.
-Tau  dabar svarbiausia nesijaudinti.-ramino gydytojas.
-O ,kas man yra?-sunerimus paklausiau ir pažiūrėjau į Diną.
-Plaučių uždegimas,todėl šaltis ,galvos skausmas yra šios ligos simptomai,o šiurpuliukai,drebulys,nualpimas,tai nervinis išsekimas,-išpyškino šaltai daktaras.
-Nuostabu.
-Dabar turi būti rami,-nusišaipė Dinas.
Jaučiau,kad kai daktaras pasakė diagnozę,Dino veide nušvito šypsena,jis aprimo. Dabar stengsis ,kad aš nebūčiau nervinga,o didžiausias išbandymas dėl to bus mama.Brolis mane juokino,norėdamas,jog pamirščiau kur esu.
Po kiek laiko ė palatą įėjo mama. Stojo stingdanti tylą,jos žvilgsnis buvo piktas,nes per mane ,jai teko atsiprašyti iš darbo,kad galėtų atvažiuoti į ligoninė
Pamačiusi ją pradėjau drebėti,širdies matuoklis pakilo iki aukščiausio taško. Pradėjau vėl dusti,Dinas perbalo ir pradėjo šaukti gydytoją. Vėl nualpau.
Pabudusi buvau viena. Šį kartą supratau,kad esu ligoninėje ir man neteko blaškytis. Palata buvo erdvi,viena mano lova ,daug aparatų kurie buvo prijungti prie manęs,baltos lubos,gelsvos sienos,didelis langas,ant palangės viena menka gėlė. Jei būčiau turėjusi jėgų,būčiau mielai pavaikščiojusi pirmyn atgal.
Paspaudžiau prie lovos pritaisytą raudoną mygtuką,nežinojau ką jis daro,bet smalsumo vedama spustelėjau. Atbėgo seselė.
-Taip ,ar kažkas atsitiko?-pasiteiravo.
-Noriu eiti pasivaikščioti.
-Tau negalima,paskirtas lovos režimas.
-Tada gal galite pakviesti mano broli Dina?-nusivylusi tariau.
-Tuoj surasiu ir pasakysiu,kad pabudote.
-Ačiū,-jai be išeinant pasakiau.
Palata man buvo tokia pat rami vieta,kaip ir mano kambarys. Čia buvo tylu,man trūko muzikos,bet ją atstojo erzinanti lempų melodija-burzgimas. Dinas po dešimties minučių jau buvo šalia manęs,brolis vėl buvo išbalęs ir išsigandęs.
-Kas tau vėl atsitiko?-nerimaudamas pratarė.
-Mama..jos akys pilnos pykčio,kad turėjo ateiti čia.
-Šele,tau nervinti dabar negalima,pakenksi sau..-nusivylusiai pažvelgė į mane.
-Bet ,Dinai..
-Dėl manęs,prašau nesielk ši taip.-rimtu balsu prašė.
Tąsyk pirmą kartą pamačiau Dina piktą,tik nežinojau ar dėl to aš esu kalta. Mačiau,kad jam neramu dėl mano sveikatos,bet jis taip pat pyko,dėl mano lengvo būdo.
Bet juk mama mane niekino,o ne aš ją,juk jos noru ir maldavimais,jos isterijomis aš esu čia. ji mane privedė prie tokių priepuolių.
Bet dar yra Edgaras,apie kurį negaliu kalbėti ramiai,visada dreba rankos ,aš pati virpu. Pamačiusi jį aš pasikeičiu mano kūnas būna nusėtas šiurpuliukų,aš prarandu balą. Gal ir jis yra dalis stresinio išsekimo priežasčių.
Naktis vėl buvo nerami,ne savo lovoj visada užmiegu neramiai,dar pakilusi temperatūra.. Gydytojas buvo aplankęs dar keletą kartų,bet nieko naujo apart "nesinervink" nepasakė. Ilgai galvojau apie Dino žodžius,jis norėjo ,kad aš nekreipčiau dėmesio į mamą. Vargu ar tai pavyks,nes ji prisikabins prie manęs. Šiandien daugiau jos nebemačiau,gal būt ji buvo kai aš miegojau ,tikriausia keikė mane.
Rytas. Sesutė pažadino ,kad pamatuotų temperatūrą. Temperatūra buvo aukšta,bet pamažu krito.Už lango spigino ankstyva rytinė saulė,būtų taip gera išeiti ,pasidžiaugti jos šaižomais spinduliais.
Iki vėlyvų pietų buvau prijungta prie aparatų,vėliau pervežė į kitą palatą,kur jau buvo dvi merginos. Iš tikrųjų turėčiau būti namie,bet aš labai nenorėjau matyti mamos,o tuo labiau negalėjau nervintis.
Mano lova buvo prie lango,šalia buvo Džesės lova,o jai taip pat buvo stresinis išsekimas. Džesė labai miela ir maloni,bet kažkuo keista. Prie sienos kitoje pusėje buvo Saros lova,ji buvo dėl tos pačios priežasties kaip ir mes su Džese,bet ji buvo uždara ,nekalbėjo su mumis.
Mes su Džese susidraugavome,radome bendrų pomėgių ,bendrų vietų kurias aplankėme kelionėse su šeima.Daug kalbėti negalėjau,dėl savijautos,bet ačiū Dievui,ji gerėjo,galvos skausmas slūgo,karštis ir drebulys toliau kankino.Kadangi šeimos nariai jau viską žinojo ,tai neaplankė manęs,tik Dinas paskambino ,pasiteirauti ,kaip jaučiuosi.
Diena bėgo ilgai,gal todėl,kad aš negalėjau vaikščioti,turėjau visą laiką gulėti lovoje. O tai rodėsi dar daugiau vargina. Sesutė vakare vėl matavo temperatūrą,ji nukrito iki normalaus lygio. Vėl pasijaučiau sveika,norėjau eiti pasivaikščioti ligoninės koridoriais,bet niekas neleido. Suleido migdomųjų vaistų,kad be streso užmigtume.
Naktis buvo tikrai rami,jokio blaškymosi,jokių keistų sapnų,aš iš viso nieko nesapnavau,tik ilsinau akis ir kūną,gal dar galvą. Ryte jaučiausi pailsėjusi,bet neišsimiegojusi.

7 skyrius (1part)

Mokyklą pasiekiau kaip ir visada greit,per dešimt minučių,spėdavau ateiti. Miranda,kaip ir visą laiką buvo su Alonu ir Džile,jie laukė manęs.
-Labas ,Šele,-kaip niekada laiminga tarė Džilė.
-Sveiki,-gergžinčiu balsu atsakiau.
-Peršalai?-paklausė Alonas.
-Manau,kad susirgau,nes man be proto šalta.
-Tai,ko atėjai?-įsiterpė Miranda.
-Reikalų turiu,dar istorija.-numykiau.
-Ach,taip istorija..-taip pat numykė Alonas.
-Džile,ko tokia laiminga?-Miranda pažvelgė į mane  ne pačiu maloniausiu žvilgsiu.
-Aš ir Edgaras draugaujame,-vos ne spiegdama iš laimės pasakė. -Jis toks nuostabus,-aš pradėjau kosėti smarkiai kosėti.-Taip jis nuostabus,-kosėdama pasakiau.
Pažvelgiau į Miranda klausdama,kada ,o ji tik trūkčiojo pečiais.
Nuėjome į matematikos pamoką,susėdime į savo vietas. Visą matematikos pamoką pradrebėjau nuo šalčio,o kai Džilė pasakė,kad tai ji ,kuri išgydė Edgaro širdį nuo manęs,dar blogiau pasijutau. Visą pamoką nesiklausiau ką sakę mokytoja,ir kelis kartus ,tai pastebėjusi ,prašė pakartoti ką sakė,aišku aš negalėjau to pakartoti. Tada ji man davė pastabą. Aš visą laiką galvojau kada jie spėjo susidraugauti ir kada ,taip gerai pažino vienas kitą.Nesupratau.
Į kabinetą įėjo pavaduotoja ir paprašė matematikės,kelių minučių,kol ji galės pasakyti kažką:
-Sveiki mokiniai,kadangi jūsų istorikė susirgo,-apsidžiaugiau išgirdusi tai.-Tai jums dabar sujungs pamoką su "D"klase.
-Anglų klaba su "D",su Edgaru vieną pamoką turėsiu būti vienam kabinete. Velnias..-suinkščiau mintyse.
-Ačiū už dėmėsi,-pasakė pavaduotoja ir išėjo.
-"Yes"su "D-kais"-džiūgavo Džile.
-Mokytoja,galiu pas medicinos sesele?-paklausiau.
-Pamokos liko vos kelios minutės,palauk,-piktokai atkirto matematikė.
Dabar mane taip pylė karštis,rodėsi įkritus į sniegą taip pat degčiau.Pagalvojus dabar apie Edgarą man pasidarydavo negera.
Skambutis.
Visi susidėjome daiktus ir ėjome prie anglų kalbos kabineto. Ten jau buvo būrelis "D-kų",ne išimtis ,jog ten stovėjo ir Edgaras. Pasijutau dar blogiau.
jis artėjo prie mūsų,o aš pradėjau kosėti. Edgaras pasisveikino,o aš kosėjau,pradėjau mėlti nuo nesibaigiančio kosulio. Man apsvaigo galva,atsirėmiau į sieną,susiėmiau už gerklės,nes pradėjau dūsti. Visi mane stebėjo ir pradėjo jaudintis. Aš atsišliejau į sieną kosėjau ir dusau vienu metu.
Apalpau.
Mano akys aptemo,mačiau Aloną,Džilę,kuri buvo apkabinusi Edgarą ir išsigandusią Mirandą.
Primas sureagavo Alonas,jis pakėlė mane nuo žemės ,pažiūrėjo ar yra pulsas,liepė Mirandai nubėgti pas medicinos sesutę. Aš visa degiau,buvau baltos odos lyg albinosė. Medicinos sesutė greit atsidūrė greta manęs,apžiūrėjo ir iškvietė greitąją pagalbą. Visi būriavosi aplink mane. Karts nuo karto pramerkdavau akis ir matydavau Aloną,bet taip pat greit vėl prarasdavau sąmonę. Girdėjau aplink save žmonių balsus,bet nė vieno iš jų nepažinojau.
Atsibudau palatoje apkarstyta visokių laidų,kurie mane jungė prie aparatų. Nelabai supratau kur esu,bet išgirdau pažįstamą balsą:
-Šele,viskas gerai,-išsigandęs Dinas bandė raminti mane.
-Kur aš?-pasimetusi žiūrėjau į visas puses.
-Ligoninėje,juk nualpai mokykloje,-baimindamasis pasakė brolis.
-Aš atsimenu,jog stovėjau ir pradėjau labai kosėti,o po to visur buvo juoda,tada mačiau Aloną ir girdėjau daug balsų.
-Viskas gerai.
-Dinai aš atsiprašau,-nusivyliau savimi,kad nepaklausiau jo pasakiau.
-Viskas gerai,nėra dėl ko atsiprašyti.
Aš dar sunkiai orentavausi aplinkoje,man buvo viskas taip keista,vėl pajaučiau tuos pačius simptomus ,kaip ryte ,man skaudėjo galvą,buvo šaltą ir buvau be galo užkimusi.Į palatą įėjo gydytojas.

6skyrius (2part)

Aš stovėjau prie savo lango ir žvelgiau į naktį. Stovėjau ,kaip įkalta "jis turi mergina,aš jam buvau susižavėjimas",tokie žodžiai sukosi galvoje,pradėjau drebėti lyg nuo šalčio,bet juk kambaryje buvo labai šilta. Akys klaidžiojo po tamsą,ieškojo žvaigždžių.
-Mama,galiu eiti pasivaikščioti?-išdrįsau paprašyti jos.
-Ei-niurzgėdama atsakė.
Buvau apstulbusi,jog išleido mane.Apsivilkau paltą,susiradau plonas pirštines,nes dar kratė šaltis. Išėjau pro duris,niekas net nepastebėjo. Naktis buvo juoda,su keliomis žvaigždėmis,galėjau joje išnykti. Keli gatvės žibintai degė ryškia šviesa,aplink ją buvo galima pastebėti ir mažų vabaliukų. Ėjau tolyn gatve,žmonių beveik nebuvo,vos vienas ar kitas skubėjo kažkur. Mano galvoje skambėjo vienas klausimas "Ką man reiškia  Edgaras,dabar?"Negalėjau jo pavadinti draugu,nes per daug šiltų jausmų jam jaučiu,bet ar jis man patiko,taip pat negalėjau pripažinti,nes nežinau kokie jausmai ,tai gali pasakyti.
Pradėjo lyti šaltas lietus,kuris liko šaltais lašais ant manęs. Norėjau verkti,bet nebuvo dėl ko,ar todėl,kad jis laimingas aš turėčiau liūdėti,ar ,todėl,kad nelaiminga jaučiuosi aš. Jis patyrė šį jausmą,kai tau kažkas patinka,bet į tavo šauksmą,tau niekas neatsako tuo pačiu.
Ko gero dabar pradėjau labai vertinti jo draugystę ,jį patį.Rodėsi tik dabar supratau,kad jis man labai patinka,aš juk turėjau atsakymą širdyje "Taip",bet niekada iki galo jo nesuprasdavau ir visada atsakydavau "Ne".
Namo grįžau šlapio nuo šalto rudens lietaus.Man patiko eiti ,žvelgti į dangų ir jausti šaltus lašelius,krentančius ant manęs.
Įėjus į namus ,likau tokia pat nepastebėta,kaip ir išėjus. Aš buvau laiminga,todėl,kad Edgaras dabar buvo laimingas,bet vidus buvo sušalę. Dabar aš bijosiu su juo būti,ne todėl,jog aš jam patinku,bet todėl,kad jis man patinka. Ir po velnių,jei viskas būtų kitaip..
Naktį miegojau labai neramiai,blaškiausi ir buvau sušalusi į ledą,man pačiai lyg nebuvo šaltą,bet rankos ir kojos šalo,jaučiausi,ne kaip. Ryte pabudau gerokai anksti,bet neturėjau jėgų keltis,galva plyšo iš skausmo,visus kaulus skaudėjo,rodėsi atsistosiu ir sulūšiu.
Dinas įėjo į kambarį pažadinti manęs,bet aš jau buvau prabudusi.
-Labas rytas,-su šypsena pasakė.
-Labas,-užkimusiu balsu pasisveikinau . Mano balsas gergždėjo.
-Ne kaip atrodai,-pažvelgė į mane keistu žvilgsiu. -Tu labai balta,gal sergi?-paklausė su nerimęs.
-Nemanau,-bet jis priėjo prie manęs ir palietė kaktą.
-Tu degi!-suaimanavo.
-Tiek to turiu šiandien eiti į mokyklą.
-Vėliau nebus blogiau?-klausiamai žvelgė į mane Dinas.
-Ne išgersiu antigripino vaistų ir praeis,apsirengsiu šiltai.
-Žiūrėk aš jau turiu bėgti,bet galiu palaukti tavęs ,nes su tokia sveikata dar eiti į mokyklą pavojinga.
-Dinai ,bėk kur tau reikia,aš paprašysiu Mirandos,kad mane paimtų.Ačiū.
-Gerai,bet jei blogai pasijusi iš karto skambink,atvažiuosiu tavęs pasiimti iš mokyklos,-rūpestingai pasakė.
-Aha,-užkimusi pasakiau ir išgrūdau jį pro duris.
Apsirengiau tikrai šiltai,gal net per šiltai rudens pradžiai,bet mane kratė šaltis,todėl ir kaip žadėjau Dinui apsirengiau šiltai. Buvau balta it sūris,užsitepiau ant veido šiek tiek pudros,kad atrodyčiau gyviau,pasidažiau akis,lūpas nauju blizgiu,susirišau plaukus į kasą.Nubildėjau į virtuvę.
Namie buvo tik mama,ir toji net nesikalbėjo su manimi,pyko dėl incidento mokykloje,ji net nepastebėjo ,kad mano sveikata tikrai prasta. Tėtis tikriausia išėjo preiš  penkias minutes. Susiradau vaistinėlę ,o joje vaistų nuo gripo ar peršalimo. Išgėriau porą tablečių,jos man turėtų padėti. Pasiėmiau kuprinę ir išėjau ,atsisveikinau su mama,o ji man net neatsakė. Kadangi,pamiršau paskambinti Mirandai ,teko eiti pėstute.

6skyrius (1part)

Grįžau namo,nuotaikos nebuvo,nors Edgaro talentas pagerinti nuotaiką ,šiek tiek padėjo.Namie nebuvo nieko,nežinau kur visi dingo,bet man ir nerūpėjo. Namai tušti.. ankščiau būčiau skambinusi Dinui ir paklaususi kur jie ,bet dabar tik ir norėjau būti viena. Ramybės. Tikriausia jau antra diena,kaip į burną nepaėmiau nė kąsnio,nes nebuvo apetito.
Dabar taip pat nenorėjau valgyti,tik atsigėriau apelsinų sulčių.Numečiau kuprinę prie laiptų ,paltą pasikabinau ant pakabos ir nušlubavau link Dino kambario.
Dinas mokėjo pasirinkti interjerą. Sienos buvo mėlynos ir apkabinėtos plakatais,didelė spinta,kompiuterio stalas,būgnai -bent dalis jų,naujasis komplektas buvo garaže ,kampe stūksojo gitara-apklijuota lipdukais. Pati pirmoji brolio gitara. Palangė buvo apdėliota mūsų nuotraukomis,žinojau,kad jam ši vieta (kambarys)buvo itin svarbus ,iki tol kol jis čia gyvena.
Pažvelgiau dar kartą į tas nuotraukas,nusišypsojau pati sau. Pažvelgiau ir išėjau uždariusi duris į Dino muzikos tvirtovę.Ten visada būdavo gera atmosfera, norint atsipalaiduoti pravartu užsukti. Mano ir Dino kambariai labo skyrėsi,aš beveik niekada negalėjau jo papuošti kaip man atrodė  gražu,o Dinui visada būdavo nuolaidžiaujama ir jis galėjo daryti ,bet ką.
Atsidūriau savo keistame kambaryje ,kuriame jaučiausi sava. Tikriausia tik čia jaučiausi tokia tvirta ir galinti būti savimi,čia buvau užtikrinta. Tyla. Aš sėdžiu ant krėslo ir paišau beprasmius piešinius,jie neturi reikšmės,kaip ir mano gyvenimas. Po kiek laiko įsijungiau "jazz'o" muzikos ,kuri sako,jog ramina. Pro kambaryje esantį langą stebėjau judančius debesis,jie plaukė vienas po kito,vienas didelis,kitas mažas,vienas baltas,kitas blyškus. Visi tokie skirtingi.
Praėjo kelios valandos ,kai klausiausi "jazz'o" ir stebėjau debesis. Galvoje nebuvo minčių,tik akys dirbo,žvalgėsi į žydrą dangų.
"tuk tuk" pasibeldė į duris.
-Galima?-pasiteiravo brolis.
-Taip,-neapgalvotai atsakiau.
-Kaip tavo nuotaika?
-Nemanau,kad puiki,bet taip pat negalvoju,jog esu dugne,-numykiau.
-Šele,ar galiu,tau ,padėti?-vėl paklausė.
-Gali,bet nepadėsi,-lyg roboto balsu pasakiau.
-O ,gal pabandyk man pasakyti?-susidomėjo Dinas.
-Aš noriu kartu su tavimi važiuoti į "Medisoną",-išdėsčiau planus.
-Bet ,juk,tu,žinau,kad tai nelabai įmanoma,-su nusivylimu pasakė.
-Taip,bet aš galiu turėti vilčių?
-Yra,bet jų labai mažai. Aš noriu,jog čia .tau,gyventi būtų gera ir ramu.
-su mama,taip nebus,tu,juk pats girdėjai ką ji pasakė vakar,-nusisukau nuo jo.
-Čia tik pyktis pasireiškė,nesureikšmink to labai,-aš vėl susigraudinau.
-Dinai, pats juk matai,jog ji net nesiruošia pakeisti savo būdo,ji tik nori mane uždaryti kambaryje,kad nei kiti ,nei ji pati manęs nematytų.
-Šele..-jis nutilo,nes aš sakiau tiesiog tiesą.
-Neakyk nieko,bet ir neprašyk ,kad suprasčiau ją.
-Gerai,nesakysiu nieko,tu,juk žinau,jog man labai rūpi ir aš visada labai pergyvenu dėl tavęs.
-Taip,žinau,-apkabinau jį ir dar kartą norėjau pasakyti pasauliui.kad turiu geriausią brolį.
-Kaip Alonas?-pasiteiravo Dinas.
-Manau neblogai,šiandien mažai bendravau,jis visada kažką labai įtemtai mąsto,-nusišypsojau.
-Štai pagaliau,nusišypsojai!Man pasirodė ,kad gal galėčiau jį priimti į grupę,tik reikia sužinoti ,kuo groja ir kaip,-nudžiugęs pasakė brolis.
-Man atrodo ,kad gitara groja ir kiek jo  sesė sakė visai neblogai.
Nukrypome nuo šeimos problemų,priėjome prie linksmesnių temų;apie mokyklą,draugus,muziką.
Dinas įjungė kažkokios grupės kasetę ir pradėjo šokti,kratėsi,mojavo rankomis-atrodė juokingai. Tada paėmė mano ranką ir tempė šokti su juo,arba atsipalaiduoti. Iš pradžių nesutikau,bet vėliau pajutau gerą emociją ir atsipalaidavusi pradėjau šokti.Atrodėme kvailai,bet mums buvo linksma.
Taip šokome iki negrįžo mama ,ji man vėl liepė eiti daryti namų darbus ir gal net vėliau sutvarkyti ,jos nuomonę netvarkingus namus. Pamačius ją,mano nuotaika,labai greit sugrįžo į senąją ,į slogią.
Mama Dinui liepė eiti sutvarkyti garažo,nes po vakarykštės jo grupės repeticijos,liko daug šiukšlių.
Namų darbai padaryti,aš laisva.
Suskambo telefonas:
-Klausau,-pareiškiau.
-Labas,-Edgaro balsas kaip niekada buvo laimingas.
-Sveikas, Ko toks laimingas?-nustebusi paklausiau.
-Am..nežinau ,kaip tau pasakyti,-nusijuokė į ragelį.
-Sakyk paprastai,-atsakiau juoku.
-Nenoriu įžeisti tavęs,bet šiandien buvau susitikęs su viena mergina ir ji man patinka,-suprunkštė.-Aš tikrai nenoriu,jog pyktum,kad taip greit tave pamiršau,bet tu neatsakai į mano lūkesčius,tad aš nusprendžiau pabandyti su kita.
-A,o,a. Aš be žodžių,džiugu,kad dabar galėsiu šalai tavęs jaustis gerai. Aš džiaug..-užstrigo balsas,keistai pasijutau,per kūną perėjo karštis.
-Pasirodo,dar ir pliusų gavau,-nusijuokė.
-Taip.Gerai atleisk aš turiu eiti,-su keistu jausmu padėjau ragelį,jaučiau baimę.
-Iki,rytojaus,-atsisveikino Edgaras.

5 skyrius (2part)

-Sveika,-pasisveikino Miranda.
-Nelabai sveika,bet labas.
-Kas yra? Tu kažkokia išbalusi.
Pratrūkau verkti,nes net kai paklausė Alonas ar viskas gerai,vos susilaikiau,jog nepratrūkčiau,prie Mirandos negalėjau ,nes ji per daug gerai žinojo mano būdą.
Apsikabinau ją ir verkiau,ji nelabai suprato,kad man yra,bet apkabinusi bandė nuraminti. Aš bandžiau ištarti žodį,bet lūpos taip virpėjo,negalėjau.Miranda bandė mane palydėti iki atokesnės vietos,rūbinės ar bent toleto. Aš pro ašarotas akis mažai ką mačiau,todėl tik sekiau šalia jos
-Šele,kas atsitiko?-bandydama suprasti paklausė.
-š..šš,-dar vis virpėjau.
Atsidūrėm rūbinėje,tarp mano klasės striukių ir paltų. Prisėdome prie  ten buvusio suolelio. Aš drebėjau. Mano akys buvo pilnos ašarų,rodės jos niekada nesibaigs.
-Aš noriu išeiti,-pagaliau ištariau.
-kur?-nesuprato geriausia draugė.
-Dangun,aš noriu,,-drebančiu ,bet užtikrintu balsu tariau.
-Baik!-sudraudė.-Kas vakar ar šiandien buvo,kad tu tokia keista?
-Aš noriu išeiti,-toliau kartojau,verkdama.
-Nustok!-piktai atrėžė.
-Bandau tvardytis,bet negaliu mano vidus sudužęs,-ką galvojau tą sakiau. -Vakar mane pažemino istorikė prieš direktorę,gerai ,tai  nes..-užstrigo balsas.-..nesvarbu,bet mama..-nepratęsiau minties.
-Bet ką mama?
Bandžiau nusiraminti,rodėsi po truputį pavyksta,nors ašaros riedėjo ,aš jaučiausi geriau,nes nebuvau šį karta viena.
-Mama..nori,kad gyvenčiau internatinėje mokykloje,pati drįso pasakyti ,jog aš jai "..spuogas kurio neeina užmaskuoti ar išspausti.."aš jai trukdau. Aš noriu dingti.
-Ką ?Ką ji pasakė?-apstulbo ir Miranda.
-Neleido naudotis kompiuteriu,norėjo atimti telefoną,bet tėtis liepė grąžinti man. Aš dviem mėnesiams nubausta likti po pamokų,o namų areštas visam gyvenimui.Ir maža to ji manęs nekenčia..-balsas drebėjo,bet kalbėjau užtikrinta.
-Šele,aš nežinau net ką pasakyti,kad tau nebūtų taip sunku,bet.tu ,juk žinau,kad jei tik ką nori pasakyti man sakyk,aš nepadėsiu gal būt,bet visada išklausysiu,-nuoširdžiai pasakė Miranda.
-Ačiū,bet tik prašau nepalik manęs,-lyg mažas vaikas paskiau. -Tik tavimi dabar pasitikiu.
Užsikalbėjome,man pavyko nusiraminti galutinai,drebėjau,bet jaučiausi kur kas geriau,nes buvau nebe viena su savo mintimis.Su Miranda praleidome pirmąją pamoką,dėl mano ašarų.Draugė nesakė dėl to nė žodžio,ji mane palaikė. Tokios draugės aš niekada dar neturėjau.
Kai ėjome link valgyklos,atsidūriau prie pat Edgaro. Jis pažvelgė į mano labai raudonas akis ir veidą tarė:
-Šele,kas atsitiko?
-A..alergija ,-vėl suvirpėjo balsas._galiu tave apkabinti?-pasiteiravau.
-Mhm.Žinome,-nelabai suprasdamas prašymo,bet su malonumu mane apkabino.
-Ačiū,kad esi.
-Gerai,o kas tau nutiko?-vis tiek kamantinėjo. Miranda tylėjo ir viską stebėjo,nenorėjo kištis į mūsų pokalbį.
-Šiaip negera,blogai miegojau,galvą skauda,-bandžiau sugalvoti įvairių priežasčių kas man yra.
-Mira,kas jai?-kreipėsi į Miranda.
-Bloga savijauta,-pakartoji atsakymą.
-Jūs kažką slepiat,-apžvelgęs mus Edgaras ištarė.
-Ne šiandien,-numykiau.
Pakalbėjau su Edgaru ,man dar labiau palengvėjo,bet gaila nenoriu ir gal dar nelaikas jam viską sakyti. Mačiau jo akyse nerimą,jis bijojo  dėl manęs. Kai su Mira įėjome į kabinetą Džilė padėkojo už vakar dieną,taip pat su Alonu uždavė tą patį klausimą "Kas yra?",bet numykia bloga savijauta. Manau,jog patikėjo. Miranda suprato,jog aš nenoriu niekam nieko sakyti ,todėl tik pritardavo mano pasakytom frazėm.

5 skyrius (1part)

Grįžau namo ,mašinoje nekalbėjau nei su tėčiu,nei su mama,neturėjau ką jiems pasakyti,istorikė viską pasakė už mane. Mama skundėsi,kokia aš bloga,kokią mane išauklėjo tėtis,kokia aš aikštinga. Taip ir norėjosi atidaryti dureles ir iššokti iš važiuojančios mašinos.
Rudos namo durys,languose blanki tamsa,tik garaže kelios įjungtos šviesos ir girdėti muzika. Norėjau begti į savo kambarį ,bet kur tau mamutė sustabdė ir liepė išklausyti jos moralo.
-Taip,gražuole,baik maivytis prieš mane,baik daryti gėda mūsų šeimai. Tu kaip koks spuogas kurio neeina užmaskuoto ar išspausti. Jei dar kart mane iškvies į mokyklą,tu keliausi į internatą.ir gali nesvajoti tėtis man leis.-kalbėjo nesustodama ir neleisdama kitiems įsiterpti.-Atiduok kompiuterį,mobilųjį ir eik daryti namų darbų.
Stovėjau išsižiojusi aš jai esu "..spuogas kurio negali užmaskuoti.." ,iš manęs atima viską ką turiu ,ir su kuo leidžiu laisvalaikį,mane nori išsiųsti į internatą? Taip ji to tikrai laukai.
-Bet ,kaip tada aš susisieksiu su jumis,jei būsiu be telefono?-paklausiau.
-Tegul telefoną pasilieka,-įsiterpė tėtis,norėdamas šį,bei tą gero padaryti. -ir neberėk ant jos,jau gana,ji ir taip nemažai streso patiria,-sudraudė mamą,Dinas taip pat išsižiojąs po mamos žodžių ,nes nieko nesuprato.
Manau mano planai patiktų mamai,gal ji man net duotų pinigų,jei išeičiau?
Užkulniavau į kambarį,vienintelė vieta kur jaučiausi gerai,nes kitur neišleisdavo,nors jau nusibodo būti čia.Užrakinau duris ,nenorėjau matyti nieko,net brangaus brolio. Dabar man buvo perskaudu matyti jį,mama visuomet jį mylėjau labiau,ne jau jai buvo sunku parodyti tuputi meilės man,truputį nuoširdumo..
Subraškėjo rankena,Dinas norėjo įeiti,bet pasakiau,kad aš nenoriu matyti ,net jo. Sėdėjau prie durų ir verkiau,laikiau burna užčiaupus,kad nerėkčiau,man buvo taip skaudu. Aš taip norėjau dingti iš čia,aš norėjau numirti. Dinas prašėsi į vidų,o aš neatsakiau į jo žodžius,tik dar labiau verkiau. Mama  tą vakarą net nesibeldė į duris,jog lieptų eiti miegoti,niekas daugiau nesibeldė. Aš taip ir užmigau šalia durų,,ašarota.
Pabudau.Buvo šalta,krėtė drebulys,veidas buvo ašarotas nuo ašarų,ko gero verkiau,net miegodama.Atsistojau ir nuėjau prie drabužių spintoje esančio veidrodžio ir žvelgiau į save su panieką sau. Tą akimirką pritariau mamos žodžiams ,pati nekenčiau savęs. Susiradusi švarius drabužius persirengiau,tūnojau kambaryje iki tų minučių,kai reikėjo išeiti į mokyklą. Į mano kambario duris niekas,net nepasibeldė. Tėtis jau buvo darbe žinojau,jog jam aš rūpiu,jis visada džiugindavo mane. mama jau ruošėsi išeiti,bet nežinia kodėl neužėjo į mano kamabarį pakviesti valgyti pusryčiu. Tikriausi amanė,jog jos ignoravimas mane sužlugdys,gal..gal ateityje taip ir bus.Dinas tikriausia nesibeldė,todėl,jog matė,kaip man sunku.
-Važiuok be manęs,-užkimusiu balsu pasakiau broliui,kai stovėjo lauke.
-Neliūdėk,-bandė pralinksminti ,bet ne šiandien.
-Važiuok,-numojau ranka.
Dinas liūdnas nuvažiavo savo keliais ,o aš nuėjau link mokyklos,kelias prailgo Edgaras tikriausia jau buvo mokykloje,nes dairydamasi jo nepastebėjau. Ėjau viena,galvoje girdėjosi mamos vakar išrėžti žodžiai . Dar dabar nesuprantu,kaip jai ,taip pavyko pasakyti. Taip drąsiai,taip užtikrintai,tai ištarė,jog rodėsi tikrai nori išsiųsti mane į internatą,neabejoju dabar taip ir yra. Ji to tikriausia ir sieks.
-Šele,palauk,-pasigirdo uždusęs balsas,sustojau pažiūrėti kas tai.-Labas,-pridusęs pasakė Alonas.
-Labas,-šaltai atrėžiau.
-Noriu padėkoti,kad vakar apgyniai Džile,-nuoširdžiai pasakė. -Ei,ar tau viskas gerai?
-a..Lyg tai,-susimėčiusi atsakiau.
Atrodai keista.
-Blogai miegojau,-pasiteisinau,bet juk iš tikrųjų blogai-ant grindų ,sušalusi ir apsiverkusi.
Priėjome mokyklą,Alonas nusuko į pirmąjį korpusą,nes turėjo reikalų,o aš likau pagrindiniame, Nuėjau link spintelės ,norėjau įsidėti paltą . Dar kart pažvelgiau į menką veidrodėlį ir pasibjaurėjau savimi. Kaip tik tą akimirką kai keikiau save atsirado Miranda,

4 skyrius (2part)

Mintyse norėjau sudeginti "Granvitčą",mamą ir galiausia save. Ta prakeikta istorikė su mano mamyte puikiai pašnekės ir nuspręs,kad reikia rimtos bausmės . Taip,kai tėtis leido kažkur eiti,tai mamytė pasistengs ,tai uždrausti.
po valandos praleistos tame cirke ,atvyko tėvai. Mama žaibavo akimis,žinojau čia suvaidins,jog iš manęs to nesitikėjo,o grįžus namo rėks,uždraus viską ir pumpuis kokia aš bloga,kvaila..Tėtis pažvelgė ir pamatė mano nevilties pilnas akis,tikriausi suprato,jog nenoriu matyti mamos,o juolab girdėti jos klyksmo.
-Laba diena,mes Šelės tėvai,-prisistatė nekaltoji mama.
-Laba diena,prašau prieikite ir sėskitės,-pasakė ponia Veiton.
Taigi tėveliai ir istorikė sprendė mano elgesio problemą,juk aš tokia neišauklėta ,tokia akiplėša,o mama apsimeta,jog namie aš būnu visai kitokia. Sėdėjau ,kaip pabučiuota,tylėjau ir galvoje kūriau planą,kaip dingti iš namų,kaip riekės atlaikyti mamos ataką.
Susikūriau planą, Taip šiandien aš atkęsiu tą jos rėkimą,bet vėliau aš pabėgsiu,tikrai.
Susirinkimas baigtas,bausmė -namų areštas,du mėnesiai po pamokų ir dar nepatenkintas istorikės veidelis,. jei mamutė būtų galėjusi tikriausia pasistengtų ,jog sėdėčiau visą parą vien mokykloje.Tėtis pažiūrėjo nekaltu žvilgsniu,lyg teisindamasis ,mama žaibavo pykčiu.

4 skyrius (1part)

Rytas,taip tingėjau keltis,bet mama įsiveržė į kambarį ir pradėjo rėkti,kad laikas keltis,kad pavėluosiu.Atsistojau,nuėjau prie durų,pradėjau rėkti ir rankos mostu parodžiau ,kad dingtų iš čia.
Išėjo.
Nuėjau į virtuvę susirasti kažko užkąsti ,bet mamytė,tik rodė pirštu "valgysi košę ir viskas". Atsisakiau ir eilinį kartą supratau-nekenčiu jos.Nubėgau prie Dino automobilio ir pasakiau,kad važiuotų be manęs,aš noriu pasivaikščioti.
Ėjau link mokyklos. Išsitraukiau mobilųjį telefoną ,surinkau Edgaro numerį:
-Labas,-pasisveikinau.
-O,sveika,-nustebęs pasisveikino.
-Gal dar esi kur nors netoli mano namų,ir norėtum eiti kartu?,-pasiteiravau.
-Kaip tik esu prie tavo namų ,po kelių sekundžių būsiu prie tavęs.-pasakė ir padėjo ragelį.
Po minutės jau žingsniavome kartu,su plačia šypsena atskubėjęs Edgaras,dar kartą pasisveikino.Buvau burbuliuojanti mergaitė,šalia gražaus vaikino.
-Kaip aš jos nekenčiu,-burbėjau apie mamą.
-Šele,nesinervink,juk šalia tavęs pilna draugų,-kumštelėjo į šoną.
-Ech..-nusivaipiau.-Tu tikriausia,net košmarą paverstum pasaka,-nusijuokiau.
-Aš  talentas,-nusivaipė Edgaras,kartu pratrūkome kvatotis.
Mokykla nebuvo toli,bet man kelias atrodė ilgas ,taip pat nuostabiai nueitas,su vėl veide esama šypsena.
Prie įėjimo jau buvo Miranda,šalia stovėjo Džilė ir jos brolis ALonas. Visi šnekučiavosi apie kažką. Ėjome link istorijos kabineto,Edgaras nusuko prie savo klasės  draugų atsisveikinęs išraiškinga išraiška.
Istorija.Keista pamoka,kaip ir mokytoja. Visada kabinėjasi dėl visko,tai plaukai negražiai surišti,tai kodėl ne su uniforma,arba kaip tavo kojos sudėtos.
Šiandien pasakoja apie karus,klausinėjo kas ką žino.
-Na,naujoke,ką tu žinai?-kreipėsi į Džilę.
-Aš,aš nelabai ką žinau,-pasimetusi atsakė.
-Kaip nežinai?-pradėjo putotis.
-Mokytoja,nesikabinėkit prie jos,leiskit jai apsiprasti prie naujos mokyklos,-įsiterpiau.
-O tavęs kas klausė,ko?-atšovė istorikė.
-Nesikabinėkit prie jos,ji jums netrukdo vesti pamokos. Ir tikriausia neradot prie ko prisikabinti,tai Džilė puikiai tam tiko?-atšoviau negalvodama apie žodžių pasekmes,visų akys sužiuro į mane.
-Šele,tu supranti,su kuo kalbi?-pasiteiravo isterikė.
-Su priekabe istorika,-nusivaipiau.
-Uuu,-suūbė klasė.
-Žinai,kur durys?-paklausė mokytoja.
-Ne ,žemėlapio reiktų.
-Imk baltą lapą popieriaus ir rašyk pasiaiškinimą,o tada pati jį nuneši pas direktorę,ir tegul aiškinasi su tavimi,kokias teisias tu turėtum turėti.
-O išsigandau.Lapo neturiu,žemėlapio iki durų irgi ,reiškias direktorė gali pati ateiti.-nusijuokiau.
Džilė spoksojo į mane apšalusiu veidu,nejaučiau ribų sustoti.
Istorikė atnešė baltą lapą ir liepė rašyti pasiaiškinimą,dėl elgesio.Aš net neketinau to daryti,bet ji prisikabino ,jog netęs pamokos,jei neparašysiu. Tiek to parašiau,man tai mažiausia rūpėjo. Pasiaiškinimas parašytas,tipenu link direktorės kabineto,tegul būna prakeikta istorikė. Pasibeldžiau į duris:
-Prašau užeiti,-atsiliepė direktorė.
-Laba diena.
-Taip,klausau,kas atsitiko?-vėl paklausė.
-Atnešiau pasiaiškinimą,-šaltai atsakiau.
Padaviau jai į rankas ,ji skaitė ,tada pažvelgė į mane.
-Istorikė..
-Taip,tai ji ,ji pati pradėjo kabinėtis prie naujokės,-gyniausi.
-Ji tai tikrai mėgsta,bet gal įmanoma su ja sutarti?-pasiteiravo.
-Ji nepakenčiama,-numykiau ir tada įsiveržė istorikė.
-Aš noriu,kad ją nubaustumėte!-įsakiu tonu paliepė direktoriai.
-Ar galima susitarti kažkaip?-atsakomai į jos paliepimą atsiliepė direktorė.
-Ne,kvieskite tėvus!-aš stebėjau jos veiksmus ir stebėjausi kokia ji kvaila gali dar būti.
-Gerai,mokytoja,iškviesime Šelės tėvus,-nemaloniai pažvelgė į mane,nes mane,jog užteks tik pokalbio.
-Tai gal dar senelius pakvieskite ,kad jums apie ką pakalbėti būtų?-kabinėjausi aš.
-Matot,matot ,-vaidino širdies smūgį.
-Šelel,ramiai ,nereikia taip reaguoti,-ramino direktorė Veiton.

3 skyrius (2part)

Apsirengiau ,įkvėpiau oro ir drąsos.Nužygiavau pas Edgarą.
-Matau,jog šiandien ,jau nepyksti?-nusivaipė.
-Ne,-atsakiau tokia pat mimika.-Einam pasivaikščioti,noriu pasikalbėti,-prisiminus jo žodžius pakartojau aš.
Žinoma.
Išėjome iš mokyklos teritorijos,pasukome link miško. Rudenį jis atrodė nuostabiai ,spalvoti lapai,eini r spardai juos nuo žemės,-nuostabus jausmas.Priėjome prie suoliuko,kuris buvo pasislėpęs po rudens lapais.
Prisėdome.
-Šele,aš žinau,kad tu jau žinai,jog man patinki,-prisiminęs savo kažkada ištartus žodžius,pasakė.
-Taip,aš jau,tai žinau. Tu taip pat žinai,kaip aš jautriai reaguoju į tavo veiksmus,juk aš bijau,kad tu gali būti įskaudintas,bijau,kad kentėsi,- su juo galėjau kalbėtis apie viską,jis suprasdavo.
-Šele,tu tikriausia vienintelė tokia kuri bijo,dėl kito žmogaus jausmų,-nusišypsojo Edgaras.-Bet,tu,nesijaudink ,man užteks ir to,kad tu būsi šalia manęs.
-Bet ar taip ,aš tau nesuteiksiu daug vilčių?
-Suteiki,bet jos man padės kitaip šalia tavęs,jaustis ir elgtis.
-Aš bijau tave prarasti,nes taip pat noriu,kad būtum šalia.Aš bijau. Tave praradus nebeįsivaizduoju savo gyvenimo,-numykiau.
-Tai taip miela,-nusijuokėme abudu.
-Tu,toks mielas,-kimštelėjau jam į pašonę.-Aš pati sau pavydžiu,kokį draugą turiu.
-Tu nereali.
Sėdėjome ant miškelyje esančio suoliuko ir apsikabinę stebėjome dangų.Aš buvau tokios geros nuotaikos,kad net nepajutau,jog lauke daug šalčiau,nei man atrodė. Ta proga Edgaras mane apkabino ir buvo taip šilta,taip gera,dangus,brangus žmogus,tik mano šalti jausmai neatstojo to ką jis jautė man.
Tikriausia pamatę mus visi tik ir galvodavo ,jog mes draugaujame,bet Šelės šalti jausmai ,to neleidžia.
Su Edgaru praleidau nuostabų  vakarą,pasakiau,kaip jaučiuosi,kaip noriu ,kad būtų ko tikiuosi..išsikalbėjau jam.
Jaučiuosi palengvėjusi ir tik geriausio draugo dėka.
Buvau tokia laiminga,kad užmigau svajodama.

3 skyrius (1part)

Saulutė vėl mane pakėlė ankščiau negu to reikėtų. Dar galėjau pamiegoti visą valandą,bet neužtrauktos užuolaidos,padarė savo. Akys atmerktos,bet protas skraidė kažkur toli. Mąsčiau apie savo gyvenimą. Kaip būtų gerą išdumti į kitą pasaulio kraštą,kad nematyčiau mamos,kad neskaudinčiau kitų.
Jaučiuosi tokia,kuri nuvilia kitus.
Atsidarė kambario durys ,pro jas tyliai įžengė tėtis. Pakvipo jo skaniais kvepalais.
-Šele,ar tu miegi?-tyliai ,glostydamas galvą paklausė.
-Ne,saulės spinduliai pažadino.
-Aš noriu pasikalbėti su tavimi..
-A.Taip,-apsimečiau ,jog suprantu ,bet iš tikrųjų nieko nesupratau.
-Dinas sakė,kad vėl susipykai su mama,ir ji vėl tavęs niekur neišleidžia?-klausiamai pasakė.
-Taip,bet,tėti,ji visada kabinėjasi prie manęs,jai visada kažkas netinka.Ji manęs niekur neišleidžia..-nusivylusi tariau.
-Taip,tai jos charakteris,bet žinai,jog aš aš taip pat tau daug ką galiu leisti,kaip pavyzdžiui dabar. Dabar aš tau leidžiu eiti kur tik nori su draugais.-nusišypsojo tėtis.
-Tėti!-apkabinau jį. -Tu pats geriausias!
Rodės ,kad mano gyvenimas spindėjo.Aš kažkur eisiu su savo draugais,vėl!
Kaip ir kiekvieną rytą susikroviau knygas ir apsirengiau uniformą,susirišau plaukus į kasą.Dinas laukė mašinoje,o aš švytinti nuskubėjau link jos. Tą rytą net mama nesugebėjo sugadinti nuotaikos.
-Dinai,tu pats geriausias brolis!-pasakiau ir stipriai apkabinau.
-Aš?-nesuprasdamas nieko,atsakė į apsikabinimą.
-Tu, pats geriausias,ačiū,kad pasikalbėjai su tėčiu,kad mane išleistų su draugais į miestą.
-Aj čia dėl to,-nusijuokė šis.
Įsijungėme garsiai muziką ir pajudėjome link mano mokyklos.
Aš dainavau kartu su Dinu,vėliau juokėmės iš savo balsų.
-diani,matai ten vaikiną?-rodžiau į Aloną. -Jis labai mėgstą muziką,aš norėčiau ,kad tu su juo susipažintum ir papasakotum apie tą  klubą.."Vivos" regis.
Išjungęs variklį Dinas išlipo iųš automobilio ir lydimas manęs nusekė prie Alono.
-Labas,Alonai,pameni vakar sakei norėtum kažkur groti,o aš pažadėjau supažindinti su savo broliu?,-priminiau jam.
-Labas,taip,-jis nesuprato,bet vaidino,jog viską atsimena.
-Taigi,čia mano brolis Dinas,-parodžiau į brolį.
Jie vienas kitam paspaudė rankas ir pradėjo šnekėtis. Dinui kaip ir man patiko Alonas,brolis pasiūlė naujokui ateiti į "Vivos"klubą ir pabandyti pagroti.
Nuskambėjo skambutis.
-Šele,aš lauksiu po pamokų tavęs,-priminė nueinantis brolis.
-Aga,ačiū,-pamojavau ir nuskubėjau.
Kaip ir vakar aš ,Miranda,Džilė ir Alonas praleidome visas pamokas. Džilė pasiteiravo,kas vakar nutiko,kodėl išėjau,aš jai atsakiau,kad tai tiesiog asmeniška ir nebūtina gilintis.
Po paskutinės pamokos ėjau į rūbinę,bet mane sustabdė Edgaras.
-Šele,gal galim dabar pasikalbėt?-pasiteiravo.
-Aš tik paltą pasiimsiu,-drebėdama viduje,šiaip ne taip sutikau.
-Tai prie pagrindinio išėjimo susitiksim,-nusišypsojęs nuėjo.
Nuėjau iki drabužinės,pasiėmiau paltą. Apsivilkau,aš drebėjau ,bijojau,bet buvau laiminga,pamačiusi jį. Juk jam visada pasisekdavo mane pralinksminti,nors net nesistengdavo. Mano rankos drebėjo vidus taip pat.

2 skyrius (2part)

Grįžau namo,namie buvo tik Dinas. Garaže skambėjo muzika ir vėl jis grojo mėgstama muziką.
Nuėjau į garažą,pasiklausyti ir atsipūsti nuo šios keistos dienos.
-Sveika,kaip sekėsi?-dainuodamas paklausė Dinas.
-Labas,am..labai keistai,-roko stiliumi išrėkiau,abu nusijuokėme.
-Kodėl?-opera atsakė.
-Edgaras ir dar į klasę atėjo naujokai ,Alonas ir Džilė. Jie šiaip labai šaunūs,manau susidraugausiu.
-Šauni tavo diena,tik kas dėl Edgaro?-susidomėjo Dinas.
-Tiek to,-kaip tik tuo metu grįžo mama.
Mama,kaip ir kiekvieną dieną grįžo iš buhalterijos skyriaus konditerijoje. Kaip ir kiekvieną dieną ji vaidino labai pavargusią ir buvo pikta. Man taip nepatinka.jog ji sugadina ,tai kas būna geriausia, Aš taip norėčiau,kad ji dingtų,bet ištikrųjų išnyktų..ji viską gadina..
-Dinai,kaip tau sekasi?-paklausė mama jo.
-Ačiū gerai.
Mama manęs nemėgo ir tai buvo galima ,net aklam pastebėti, ji taip pat norėjo,kad aš dingčiau ,nes aš jai trugdžiau gyventi. Kaip ir ji man. Dėl visko bausdavo mane,dėl menkiausių dalykų,likdavau kalta..Dažnai Dinas prisiimdavo kaltę sau,tada mama pabardavo jį ir sakydavo daugiau taip nesielk, jokių nuobaudų neskirdavo. Mano nuožiūra ,tai buvo neteisinga,bet aš jau pripratau,todėl nesigilinau per daug . Dinas suprasdavo man ,nes taip pat matė,kokie santykiai tarp manęs ir mamos.
_Šele,pirmyn į savo kambarį tvarkytis,ten galvą galima nusisukti,-įsakiu tonu paliepė.
-Bet mes su Dinu kalbam,-nesuprasdama ko šįkart jį kabinėjasi išlemenau.
-Eik ir tvarkykis,-liepė.
Užbėgau laiptais į savo kambarį ir norėjau viską sudaužyti. AŠ JOS NEKENČIU! Kai dar buvau garaže ,Dinas lūpom sumikčiojo "Eik ,nesipriešink aš ateisiu". Aš savo kambaryje jaučiausi ,kaip kalėjime,net savo namuose- negalėjau jaustis saugi.
Dinas nemelavo atėjo ir rado mane verkiančią. Atsisėdo ant lovos krašto ir paprašė,kad atsisėsčiau ,sakė nori pasikalbėti. Jis bandė man pasakyti,kad nepergyvenčiau dėl mamos kaprizų,juk ji visada tokia pati,jis pabandys pasikalbėti su ja ir su tėčiu,kad ne kur nors išleistų pasilinksminti tu draugais.
Visą valandą tvarkiausi suverstą kambarį. Susitvarkytas jis žymiai gražesnis ir mielesnis man. Įsijungiau muzikos ir rašiau bereikšmius žodžius į sąsiuvinį. ilgai mąsčiau apie Edgarą,prisiminiau ,kaip susipažinome ir kaip nuostabiai leidome laiką.
Edgarą sutikau pirmą kartą ,kai buvau antrokė,jis buvo mano senosios mokyklos bendraklasis. sutarėme gerai,mūsų mamos mus užrašė į bendrą po pamokinę veiklą,tad vaikystėje daug laiko leidome kartu. O dabar aš jo stengiuosi vengti,aš taip bijau,kad jis gali kentėti,dėl mano šaltumo. Aš taip norėčiau,kad būtume tiesiog geri draugai ,kad leistume laiką kartu ir galėčiau pasitikėti juo. Dabar taip kvailai jaučiuosi būdama greta jo ir žinodama tiesą. Ir taip kvailai elgiuosi apsijuokiu prieš visus aplinkinius,kurie nieko nežino kas vyksta.
Suskambo telefonas.
-Sveika,atleisk dėl šiandienos įvykio,-pasigirdo Edgaro balsas.
-Sveikas..aš turėčiau atsiprašyti,o ne tu.
-Gal galim ryt per kokią pertrauką susitikti?-pasiteiravo.
-O kas yra?Aš noriu viską apsvarstyti ir nuspręsti kaip elgtis toliau,-nusivylusi savimi pasakiau.
-Ei ,neliūdėk,juk viskas gerai. O ar tuo sakiniu viską apgalvoti ir nuspręsti kaip elgsiesi toliau,galiu tikėtis vilčių?-pajutau jo džiaugsmą ,dėl mano žodžių,tik nežinau r jei atneš daug laimės.
-Aš jau nebežinau nieko,gal būt..
-o,pupa,-nusijuokė į telefono ragelį. -Ačiū,kad praskaidrini nuotaika,tu kaip saulė.
Dar ilgokai šnekėjomės apie viską,aptarinėjome naujokus,mokytojus,pamiršome kas įvyko per pietus. Jis toks šaunus draugas,bet aš nežinau ar galėtų būti mano vaikinu,tai apgalvoti per daug sudėtinga-dabar.
Kai baigėme pokalbį jau buvo vėlu,todėl apsirengiau pižamą ir įšokau į lovą. Greit užsnūdau.