Tomas atrodė taip lyg būtų trauktas iš žurnalo. Rudi plaukai,žalios akys,švelnus būdas ir drąsa bendraujant. Labai džiaugiausi,kad ne vienai teko skristi ir nuobodžiauti,su juo daug įdomiau.
"Lėktuvas nusileis po penkiolikos minučių,iki tol būkite prisisegę saugos diržus."-paliepė stiuardesės per mikrofonus.
-Kaip greit atskridome,-nusišypsojau.
-Per greit,tikėjausi ilgiau pabūti ir pabendrauti su tavimi,-atsakė su šypsena.
-Floridoje,manau,galėsim susitikti?-paklausiau.
-Tai aišku!-net negalvodamas atsakė.
Penkiolikos minučių,buvo labai neilgas laiko tarpas,bet kaip tik tuo metu prisiminiau Edgarą. Jo nuostabias akis,ir kada galėsiu pagaliau būti su juo,tikiuosi viskas bus gerai,antraip mintys mane pražudys.
Lėktuvas nusileido,man pradėjo virpėti kojos,kaip ir įlipant,bijojau nusileidimo labiau,nei pakilimo. Tomas padėjo atsistoti nuo kėdės,nes nebūčiau iš laikiusi pusiausvyros viena.
-Štai mes ir Floridoja,-prie lagaminų atsiėmimo skyriaus pasakė bendrakeleivis.
-Pagaliau..Nemėgstu skrydžių,-suniurzgėjau.
-Man irigi,o šatai ten mano mama,-parodė rankos mostu į jauną moteriškę.
-Tada skubėk pas ją,o aš eisiu ieškoti savo senelės.
-Tikiuosi dar susitiksim,-apsikabindamas atsisveikino Tomas.
-Iki!
Pasiėmiau visus savo daiktus ir nusekiau akimis Tomą,kažkoks keistas šiurpuliukas nuėjo kūnu,,panašus į tą patį ,kurį jam prisėdus šalia manęs pajutau.
-Šele?-kažkas kreipėsi.
-Taip?-apsisukus pažvelgiau,-Močiute,-ir šiltai apkabinau ją. -Dabar aš turiu viską!-sušukau ir likau nesuprasta.
-Visi tavo daiktai?-pasiteiravo ji.
-Taip,-nusišypsojau.,bet nesupratau ar per daug jų pasiėmiau ar per mažai.
Nusekiau paskui senelę,ji nešė vieną iš mano krepšių,vėliau viską sudėjome į taksį bagažinę ir nuvinguriavome jos namų link. Taksistas niuniavo melodiją,kuri grojo per radiją.kelis kartus žvelgė į mus,sėdinčias automobilio gale. Močiutė visą laiką tik šypsojosi,manau,ji buvo labai laiminga,nes aš gyvensiu pas ją.
-Močiute,-pertraukiau vairuotojo niuniavimą.-Ar tu mane užregistravai į kokią mokyklą?
-Taip į Medimūro vidurinę,visai nnetoli mano namų,vos penkios minutės kelio.
-Šaunu,tad jau nuo rytojaus galėsiu eiti?-nekantraudamas permainų paklausiau.
-Jeigu tik nori,-nusijuokė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą