Nuo mano apsijuokimo mokykloje praėjo jau savaitė. Sveikata jau pasitaisė,jaučiuosi puikiai,nors imk ir skrisk,bet močiutė mane labai saugo,maitina sveiku maistu,neleidžia nervintis,o juo labiau į mokyklą. Iš tikrųjų dabar it aš pati nelabai noriu ten sugrįšti,manau sulauksiu dar daugiau dėmėsio,nei pirmąją dieną.
Žinių iš Getenburgo draugų,dar vis nesulaukiau,bet Tomas nuoširdžiai rūpinasi mano sveikata,aplanko kai turi progą. Šalia jo tai keistai jaučiuosi,lyg visą gyvenimą gyvenusi greta jo,tiesiog mūsų bendravime nėra jokių kabliukų,viskas lyg lygus asfaltas.
Visai nesenai pagaliau pavyko pasikalbėti su nuostabiuoju Dinu. Šis teiravosi,kaip sekasi,regis mama nepasakojo,dėl man ligos pasikartojimo,nes jis kalbėjo ,lyg nieko nežinodamas ir labai ramus. Aš irgi nedrįsau jam papasakoti,nenorėjau,kad dar labiau rūpintųsi. Taip neįprasta būti toli nuo brolio,visada jei kas ne taip,jam pirmajam pasakydavau,o dabar tyliu..!
-Tikriausia turėčiau jį užmiršti,-garsiai pamąsčiau.
-Ką pamiršti?-į kambarį užsukęs pakalusė Tomas.
-Negražu šnipinėti,-apsimečiau pasipiktinusią.
-Netyčia išgirdau,-nusijuokė.-Tai ką žadi pamiršti?
-Vaikiną iš Getenburgo..
-Tą apie kurį ištisas valandas kalbi?-susidomėjas paklausė.
-Taip,tą patį,-kiek sutrikusi pasakiau.Nejaugi aš taip dažnai kalbu apie Edgarą?
-Kas privertė tave,taip nupręsti?
-Aš pati.Problemos,gal būt nėra,bet širdis nujaučia,kad aš jam nerūpiu. Nuo to laiko,kai išvykau,negavau nei vienos žinutės,nei vieno skambučio. Visi draugai neduoda jokios žinios,-nusivylusiai pasakiau.
-Tada ponas misteris Edgaras nevertas,jūsų Madam,-prajuokino Tomas.
-Vertas ar ne,bet aš apie jį taip dažnai galvoju ir neįsivaizduoju ateities be ko. Ir juolab,kaip jį išmest iš galvos?-žvelgiau į Tomo akis ieškodama atsakymo.
-Paprasta,įsimylėk kitą,--visai paprastai išpyškino.
-Ką?-arba aš nesupratau užuominos arba jos tiesiog nebuvo.
-Mane!Bėja,tu, išsitepusi lūpas šokoladu,-pasilenkęs link manęs savo pirštais man nespėjus sureguoti nuvalė dėmelę.
Mano veidu slydo jo šilti pirštai,jis buvo taip arti manęs,o aš jo. Aš jaučiau jo alsavimą,į save,mano širdis plakė taip greit,nespėjau suprasti kas vyko,bet jaučiau ,kad man gera. Iš inercijos ar ko kito aš žiūrėdama į jo žalias akis,kurios mane užbūrė-pabučiavau jį.
Visada maniau,kad Tomas mane laiko tik savo drauge,bet iš bučinio viskas pasikeitė.Tarsi siela pašaukta kitos sielos,mes susiliejome,abu atsakėme į bučinį. Bet dėja bučinys turėjo ir pabaigą..
-Aš atsiprašau,-išlemenau,žvelgdama į tas užburiančias akis.
-Va,čia tai buvo netikėta,-nusišypsojo.
-Neturėjo taip nutikti,nenorėjau,-apgailestavau.
-O man patiko,-apkabinęs per pečius pasakė su šypsena Tomas.
"Jam patiko,tikrai?!Dieve,pati nesuprantu,kodėl taip drąsiai pasielgiau.Nederėjo.. Vos prieš kelias akimirkas mąsčiau apie tą dviveidišką Edgaro elgesį,o pagauta adrenalino pabučiavau Tomą.Manau nesąžininga Tomo atžvilgiu,juk dabar su juo pasielgiau,kaip su antrarūšiu žaislu."
Naktis,o aš negaliu užmigti,vėl užplūdo mintys apie bučinį. Saldūs skanėstai ir žvaigždės nepadeda užsimiršti.
"Edgaras,Edgaras",štai kas padėtų viską pamiršti.Paėmiau telefoną ir surinkau jo numerį:
-Klausau?!-pasigirdo prikimęs balsas.
-Labas,-nušvitau,jog pagaliau išgirdau jo balsą,suvirpėjo kūnas.
-Labas,-šaltai atsakė.
-Kodėl nepaskambinai,ar neparašei man?-sutrikusi pasiteiravau.
-O ,ką turėjau,tau,pasakyti? Juk supranti,kad tau išvykus gyvenimas nesustojo,ir net ko gero nepasikeitė.
-O ,kaip mes?-rimtai susir9pinau ar tikrai ten paskambinau.
-Kokie mes,nėra mūsų,ir jau nuo senovės tai buvo aišku,-lyg vaipydamas atsakė.
-Ačiū,-padėkojau už tikrai "puikią"žinią ir sviedžiau telefoną į žemę,
"Ką aš jam padariau?"-pirma mintis šovusi į galvą. Pradėjau verkti,prisistūmiau kėdę prie lango ir verkdama žiūrėjau į naktį,ar ir ji tokia pat kaip aš,ar ji tokia pat vieniša..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą