Galvoje minčių tikrai netrūko,norėjau sužinoti kas vyksta Getenburge,kodėl visi tokie pasikeitę.Iš kur atsirado tiek daug pykčio man, ir tas smerkimas. Kas ir ką pasakė draugams,kad jie taip elgėsi..
Ašaros plūdo iš akių,jaučiau šaltį nuo lango,lauke pūtė didingas vėjas,bet neturėjau nei noro,nei jėgų nueiti pasiimti apklotą.Žvaigždėtas dangus tapo tuščias,naktį aptraukė pilkas rūkas.
-Kokia aš lengvabūdė.-tyliai sau kartojau ir kartojau.
Juk net kvailam žmogui būtų aišku,kad išvykus dingsta visi pažadai,visi pasižadėjimai pradeda nebegalioti. Draugai arba tave lengvai pamiršta,arba šmeižia ir nusisuka.
-Mano gyvenimas tobulas,-su šiais žodžiais užmerkiau akis.
Ankstyvas rytas,už lango lyja lietus,apsiniaukią,atrodo ir Dievą kažkas įskaudino,kad taip smarkiai lyja.
Vos atmerkus akis,jos pradėjo lieti ašaras,nespėjus net pagalvoti apie senus draugus,jau susigraudinau.
-Labas rytas!-į kambarį įžengusi tarė ankstyva močiutė.-Ko ašarotos veidas?
-Labas!Šapelis įkrito į akį,o bandydama jį išimti įsidūriau į akį,-patryniau akį.
-Aš šiandien turiu daug reikalų,taigi jau išeinu,tavo pusryčiai ant virtuvės stalo,-jau išeidama sustojo prie slenkščio.-Bėja daktaras sakė,jeigu turi noro,gali grįžti į mokyklą.Iki!-užverdama duris atsisveikino.
"Okey",man reikai kažkur nueiti,kad galėčiau nemąstyti apie ašaras"-vos močiutei prasitarus apie grįžimą į mokyklą pagalvojau.
Dar keletą minučių pagulėjau lovoje,bet nutariau keltis r eiti prie spintos,nuspręsti ką apsirengti. Turėjau šiek tiek laiko,taigi nelabai skubėjau.
Spinta tvarkinga,beveik tokia pati kaip pirmą dieną,kai atvykau. Neturėjau didelės progos rengtis daug drabužių juk vos po pirmosios dienos mokykloje aš jau gulėjau namuose.
Džinsai ir pilkas megztukas,neišsiskirsiu iš minios,gal būt liksiu nepastebėta. Užkandau sumuštinių ir susiruošiau eiti.
"Kodėl man nepaskambinus Tomui?"-mąsčiau.
-"Hey",Tomai?-pasisveikinau.
-O,sirgale,-nusišaipė.
-Gal tu su mašina į mokyklą vyksi?-pasiteiravau pikdžiugiškai.
-Taip,kaip tik esu netoli .-atsakė mielai.
-Gal gali užsukti manęs?
-Žinoma,būk pasiruošusi.Iki.-atsisveikino.
Susimečiau visus daiktus į kuprinę,užsirišau bliškų šaliką ir užsimečiau juodą striukę..Stovėjau lauke su skėčiu ir laukiau,kol Tomo automobilis sustos prie mano namų.
"Oras tikrai ne tam sutvertas"-suinščiau.
Keistos mintys graužė iš vidaus.Edgaras,Džilė,Miranda..kiti draugai mane pamiršomaš likau pamiršta,tik nesuprantu ,dėl kokių priežasčių..
Tomo automobilis su signalu paskelbė,kad jau yra visai greta.Iš už kampo išvažiavo tamsiai mėlyna mašina.
-Šok vidun,-atvėręs langą pasakė.
Įlipau į priekinę automobilio dalį,sėdėjau šalia vairuotojo-Tomo. Jo šypsena ir labai gera nuotaika galėtų užkrėsti kiekvieną,bet dabar aš kaip ledas šalta,ir nepalaužė jo šypsniai ar juokai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą