Gydytojas įėjo į mano palatą.
-Sveika,Šele Wiliams,kaip laikaisi?-pasiteiravo jis.
-A..nelabai,man labai šalta ir galvą skauda.
-Tau dabar svarbiausia nesijaudinti.-ramino gydytojas.
-O ,kas man yra?-sunerimus paklausiau ir pažiūrėjau į Diną.
-Plaučių uždegimas,todėl šaltis ,galvos skausmas yra šios ligos simptomai,o šiurpuliukai,drebulys,nualpimas,tai nervinis išsekimas,-išpyškino šaltai daktaras.
-Nuostabu.
-Dabar turi būti rami,-nusišaipė Dinas.
Jaučiau,kad kai daktaras pasakė diagnozę,Dino veide nušvito šypsena,jis aprimo. Dabar stengsis ,kad aš nebūčiau nervinga,o didžiausias išbandymas dėl to bus mama.Brolis mane juokino,norėdamas,jog pamirščiau kur esu.
Po kiek laiko ė palatą įėjo mama. Stojo stingdanti tylą,jos žvilgsnis buvo piktas,nes per mane ,jai teko atsiprašyti iš darbo,kad galėtų atvažiuoti į ligoninė
Pamačiusi ją pradėjau drebėti,širdies matuoklis pakilo iki aukščiausio taško. Pradėjau vėl dusti,Dinas perbalo ir pradėjo šaukti gydytoją. Vėl nualpau.
Pabudusi buvau viena. Šį kartą supratau,kad esu ligoninėje ir man neteko blaškytis. Palata buvo erdvi,viena mano lova ,daug aparatų kurie buvo prijungti prie manęs,baltos lubos,gelsvos sienos,didelis langas,ant palangės viena menka gėlė. Jei būčiau turėjusi jėgų,būčiau mielai pavaikščiojusi pirmyn atgal.
Paspaudžiau prie lovos pritaisytą raudoną mygtuką,nežinojau ką jis daro,bet smalsumo vedama spustelėjau. Atbėgo seselė.
-Taip ,ar kažkas atsitiko?-pasiteiravo.
-Noriu eiti pasivaikščioti.
-Tau negalima,paskirtas lovos režimas.
-Tada gal galite pakviesti mano broli Dina?-nusivylusi tariau.
-Tuoj surasiu ir pasakysiu,kad pabudote.
-Ačiū,-jai be išeinant pasakiau.
Palata man buvo tokia pat rami vieta,kaip ir mano kambarys. Čia buvo tylu,man trūko muzikos,bet ją atstojo erzinanti lempų melodija-burzgimas. Dinas po dešimties minučių jau buvo šalia manęs,brolis vėl buvo išbalęs ir išsigandęs.
-Kas tau vėl atsitiko?-nerimaudamas pratarė.
-Mama..jos akys pilnos pykčio,kad turėjo ateiti čia.
-Šele,tau nervinti dabar negalima,pakenksi sau..-nusivylusiai pažvelgė į mane.
-Bet ,Dinai..
-Dėl manęs,prašau nesielk ši taip.-rimtu balsu prašė.
Tąsyk pirmą kartą pamačiau Dina piktą,tik nežinojau ar dėl to aš esu kalta. Mačiau,kad jam neramu dėl mano sveikatos,bet jis taip pat pyko,dėl mano lengvo būdo.
Bet juk mama mane niekino,o ne aš ją,juk jos noru ir maldavimais,jos isterijomis aš esu čia. ji mane privedė prie tokių priepuolių.
Bet dar yra Edgaras,apie kurį negaliu kalbėti ramiai,visada dreba rankos ,aš pati virpu. Pamačiusi jį aš pasikeičiu mano kūnas būna nusėtas šiurpuliukų,aš prarandu balą. Gal ir jis yra dalis stresinio išsekimo priežasčių.
Naktis vėl buvo nerami,ne savo lovoj visada užmiegu neramiai,dar pakilusi temperatūra.. Gydytojas buvo aplankęs dar keletą kartų,bet nieko naujo apart "nesinervink" nepasakė. Ilgai galvojau apie Dino žodžius,jis norėjo ,kad aš nekreipčiau dėmesio į mamą. Vargu ar tai pavyks,nes ji prisikabins prie manęs. Šiandien daugiau jos nebemačiau,gal būt ji buvo kai aš miegojau ,tikriausia keikė mane.
Rytas. Sesutė pažadino ,kad pamatuotų temperatūrą. Temperatūra buvo aukšta,bet pamažu krito.Už lango spigino ankstyva rytinė saulė,būtų taip gera išeiti ,pasidžiaugti jos šaižomais spinduliais.
Iki vėlyvų pietų buvau prijungta prie aparatų,vėliau pervežė į kitą palatą,kur jau buvo dvi merginos. Iš tikrųjų turėčiau būti namie,bet aš labai nenorėjau matyti mamos,o tuo labiau negalėjau nervintis.
Mano lova buvo prie lango,šalia buvo Džesės lova,o jai taip pat buvo stresinis išsekimas. Džesė labai miela ir maloni,bet kažkuo keista. Prie sienos kitoje pusėje buvo Saros lova,ji buvo dėl tos pačios priežasties kaip ir mes su Džese,bet ji buvo uždara ,nekalbėjo su mumis.
Mes su Džese susidraugavome,radome bendrų pomėgių ,bendrų vietų kurias aplankėme kelionėse su šeima.Daug kalbėti negalėjau,dėl savijautos,bet ačiū Dievui,ji gerėjo,galvos skausmas slūgo,karštis ir drebulys toliau kankino.Kadangi šeimos nariai jau viską žinojo ,tai neaplankė manęs,tik Dinas paskambino ,pasiteirauti ,kaip jaučiuosi.
Diena bėgo ilgai,gal todėl,kad aš negalėjau vaikščioti,turėjau visą laiką gulėti lovoje. O tai rodėsi dar daugiau vargina. Sesutė vakare vėl matavo temperatūrą,ji nukrito iki normalaus lygio. Vėl pasijaučiau sveika,norėjau eiti pasivaikščioti ligoninės koridoriais,bet niekas neleido. Suleido migdomųjų vaistų,kad be streso užmigtume.
Naktis buvo tikrai rami,jokio blaškymosi,jokių keistų sapnų,aš iš viso nieko nesapnavau,tik ilsinau akis ir kūną,gal dar galvą. Ryte jaučiausi pailsėjusi,bet neišsimiegojusi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą