19skyrius (2part)

Rytas,močiutė atnešė kavos į lovą.Užsimiegojusi pakilau iš jos ir nudūlinau apsirengti.
-Raudonai ir mėlynai,puikiai tiks!žgarsiai mąsčiau.
Apsirengusi su puodeliu kavos nuėjau į virtuvę,radau jau pagamintų sumuštinukų.Užkandau.Suskambo telefonas:
-Taip,klausau,-atsiliepusi tariau.
-Jūsų taksi jau laukia,-prikimęs balsas atsakė.
-Taksi?Aš neužsisakinėjau jokio taksi,-pasimetusi atsakinėjau.
-Šele,tai aš jau laukiu,-juokdamasis kalbėjo Tomas.
-Jo,"išdūriai".Tuoj ateinu,-baigiau pokalbį ir nuskubėjau susirinkti daiktų.
Man atėjus prie automobilio mačiau,kad Tomas juokėsi. Įlipus žvelgiau į jį rūsčiai,o šis šyptelėjęs,mostelėjo ranka "sėskis".Važiavome į mokyklą.
-Girdėjot,prieš pat atostogas bus renginys ,ir jau šį penktadienį,-per pertrauką,pasakė Dydsas,Tomo draugas.
-Kas per renginys?-susidomėjusi paklausiau.
-Taigi,šokių vakaras,rinks žiemos karalių ir karalienę.Rinkimai jau nuo šiandienos.-šypsodamas pratęsė mintis.
-Šaunu,Šelel,eisi su manim į šokiu?-rimtai paklausė Tomas.
-Aš nežinau,-pasimečiau.-Rytoj atskrenda šeima,ir nežinau nieko,bet manau vienam vakarui pavyks pasprukti,aš vakare pasakysiu galutinį atsakymą.-mielai žvilgčiojau į jį.
-Tinka,-nusišypsojo.
Nuskubėjome į pamokas.Chemija.
-Fuuuuu,-vos įžengus pro duris pasakiau.
"Nesuprantu ir nenoriu suprasti,man per daug sudėtinga ši pamoka.Manau ši pamoka tokia pat beprasmiška,kaip ir muzika,kūno kultūra,technologijos..Kažkokios formulės,kurių aš gyvenime nepritaikysiu niekur,aš noriu būti daini..ne nemoku dainuoti,noriu būti kažkuo verslo pasaulyje."-štai mano mintys būnant chemijos pamokoje.
-Miegi?-mano mąstymą pertraukė Tomas.
-Ne,svajoju,-šiek tiek pakračiusi galvą atsakiau.
-Apie ką?
-Apie ateitį ir tave,-nusivaipiau.
-Ach,kokia tu miela,-norėjo pabučiuoti,bet susilaikė.-Po pamokos.
-Išeinant iš klasės,jis mane pabučiavo ir apkabino,tesėjo pažadą. Jaučiausi tokia apsupta rūpesčio ir meilės.
-Žinai,būnant kartu užmirštu ką reiškia gyventi,-numykiau eidama kolidoriumi.
-Aš to ir siekiu,-išsakė visus savo kėslus.
-O  kartais ,net kvėpuoti,-pratęsiau sakinį.
-Tu labai nuoširdi,-bučiuodamas į lupas ištarė.
Tą akimirką net mirdama atsiminsiu,rodėsi sustojo laikas,viskas aplinkui sustingo.Aš nebemačiau žmonių einančių ar žvelgenčių į mus.
-Šele!-pasigirdo senai girdėtas,bet širdžiai mielas balsas.
-Dinai!-ir puoliau broliui į glėbį.-Ką tu čia darai?-su šypsena pasakiau.
-Pas tave atvažiavau juk!-nusijuokė..-Tomai?
-Dinai?-susižvalgė abudu.
-Pažįstami?-likau nesupratusi ir nustebusi.
-Taip,su Tomu vaikystei bėgiodavom po kiemą,vaikystei geri draugai buvom iki išsiskirstėm,-jie pažįstami?Šaunu.-Šaunu,tu man draugas,bet regis su Šele jūs nebendravot niekada,tai iš kur ją pažįsti ir tuo labiau,kodėl bučiuoji ją?
-Gerai,Dinai,nemaniau,kad jūs pažįstami,o dabar nereik nieko niekam aiškinti,-nusijuokiau.-Jis mano vaikinas!-užbėgus už akių pasakiau greičiau,nei Tomą kažką sugalvojo.
-Aha,-nusijuokė žaliaakis.
-Šaunu,neįskaudink jos,kaip tas Edgaras su kiekvieną susideda vos išvykai,-priminė man skaudžias akimirkas,šiek tiek suspaudė širdį.
-Galiu tave pasiimti iš pamokų?-mano mąstymus pretaukė Dinas.
-Žinoma,-pabučiavau Toma ir nuėjau link brolio mašinos,šiedu paspaudė vienas kitam tankas ir atsisveikino.

19skyrius (1part)

Ryte pabudusi susitvarkiau kambarį ir pasidažiau akis,nemėgstu daug makiažo,tai neskoninga.
-Močiut,savaitgalį atvažiuos Dinas su tėvais!-su šypsena pusryčiaujant pasakiau.
-Šaunu!-apsidžiaugė ir močiutė.
Susikroviau daiktus ir nudundėjau link mokyklos,kieme jau stovėjo mėlynas automobilis,žaliaakis manęs laukė.
-Labas rytas,-vos man įlipus į automobilį pasisveikino.
-Labas,-pakštelėjau bučkį jam į skruostą.
-O labas rytas?-dar kartą pakartojo.
-Taip,taip,man irgi malonu tave matyti,-nusijuokiau.
-Edgaro neliko?-vairuodamas paklausė Tomas.
-Manau ne. Naktį ieškojau ryškios žvaigždės,o šalia blankesnės.Ir viską dar daug kartų permąsčiau ir permąsčiau. Nusprendžiau,tai,kad aš nuo Edgaro esu toli,tad nebūsiu su juo ir net nebenoriu.-stojo tyla,Tomo žvilgsnis buvo kupinas mažo pasitenkinimo.-Tavo šelmiška šypsena spėja teisingai.Pradedu tave įsimylėt,-nuraudau tai pasakiusi.
-Nėra ko gėdytis,-apkabinęs,prisislinko arčiau savęs ir pabučiavo į kaktą.
Kaip visada greit pasiekiame mokyklą,bet dar šiek tiek pasėdėjome automobilyje.Tiesiog sėdėjome tyloje,apsikabinę,ir tylėdami,bet buvo taip neįprastai gera ir malonu.Nebuvau pratusi prie to.
-Beja,-švelnią tylą pertraukus pasakiau.-Aš tikriausia treumpai grįšiu į Getenburgą.
-Ilgam?-nusiminęs paklausė.
-Nemanau.Tiesiog greit Kalėdos,o vieni seneliai gyvena Getenburge,tad žiemos atostogas manau praleisiu ten.Stengsiuosi kuo greičiau grįšti.
-Šaunu.Man atrodo aš ir vyksiu pas tėtį,-jau šypsodamas atsakė,nors manau,jam dabar labai aptiko gyventi su mama.
Nuskubėjome į pamokas,jos ėjo labai lėtai ir be jokių įdomių įspūdžių.Regis aš jau pritapau prie Tomo draugų,jie su manimi bendrauja.lyg su sena pažįstama.
Visa diena mokykloje slinko lėtai,nieko neįprasto nenutiko,jokių nuotykių,net keista.
Po pamokų suskubau namo,nežinau kodėl bet labai norėjau ten atsidurti kuo greičiau.Grįžusi namo vėl sutvarkiau visus kambarius,vėl pagaminau pietus ir kartu su močiute pavalgėme.Močiutė džiaugėsi mano nesenai atrastu noru gaminti ir vėliau viską sutvarkyti.
Greit sulaukiau vakaro ir buvau laiminga,buvau ištroškusi miego,tiesiog kaip narkomanė troškau atsipalaiduoti ir atsiskirti nuo visko.Pasitikau naktį ir miegą su mintimis apie visas akimirkas praleistas su žaliaakiu,jo bučinius,ir jausmą būnant greta jo,jaučiausi kitaip.Šį kart tikrai buvau saugi,rūpinti ir mylima. Ir tarsi mažas vaikas džiaugiausi tokiais paprastais ir neapglėbiamais dalykais.Net užmigau su žaisliuku.

18skyrius (2part)

Buvau saugi norėjau dabar pat įsimylėti Tomą. Jo žalios akys taip tvirtai žvelgė į mane,lyg saugodamos nuo visko.
-Eime,-atsistojęs jis ištarė.-Tau juk šalta,ir jau metas namo.
-Gerai,bet palydėk mane,-mielu katės žvilgsniu paprašiau.
-Sutarta.
Mes pajudėjome link mano močiutės namų.Ėjome susikabinę už rankų,iš tiesų jaučiausi keistai.Aš jau kažkada jaučiau panašų jausmą.
-Štai tavo namai,-rodydamas pirštu pasakė Tomas.
-Taip,žinai dabar turėsi rimtai pamąstyti ir pakeisti viską.Noriu turėti žmogų šalia savęs,kuriam rūpėčiau,-šiltai apkabinau jį.
-Aš čia,-lyg aš būčiau užhipnotizuota pasakė.
-Aš eisiu,-jau ištrūkdama iš jo šilto glėbio gniaužtų pasakiau.
-Bučkį?!-ir mes vėl bučiavomės,vėl ir vėl..Nors tie bučinukai tik sušildo širdį,bet man patiko.-O dabar jau eik,nes tu drebi,-pakštelėjęs į žandą pastūmė link durų.
Nuskubėjau namo,jie vis dar buvo tušti,močiutė Ty tikriausia dar vis tvarkė reikalus.Užliejo mintis,kad galėčiau pagaminti pietus  ir gal pasikviesti ką nors vakarui į svečius.
Nuploviau daržoves ir pradėjau gaminti salotas,puodas su vandeniu cypė,sudėjau į jį makaronus.Daržovės supjaustytos ir sudėtos į dubenį,užliejau aliejumi ir pabarsčiau druska,makaronai taip pat išvyrė,tad apipyliau padažu su mėsa.
-Aš namie!-atidariusi namų duris pranešė močiutė,maistas jau buvo pagamintas ir tiekiamas ant stalo.
-Prašau ne veluoti,-moterišku tonu tariau,ir pratrūkau juoktis.
-Atsiprašau,-nusijuokė.
Pavalgėme ir aš dar su pasigardžiavimu dar vieną porciją.Močiutė Ty man dėkojo už paruoštus pietus ir užsuplautus indus.

Nulindėjau į kambarė,pamaniau reiktų pasimokyti,gal būt reiktų pagerinti pažimius,tad mano įdėjos apie pasikvietimą ką nors vakarui dingo.
Atsiverčiau vadovėlius ir pradėjau skaityti bereikšmes raides,sakinius,pastraipas..Mažai kas lindo į galvą,bet šį bei tą išmokau ir buvau labai patenkinta.
Atėjo mintis apie Tomą,stengiausi kuo daugiau galvoti apie jį.Norėjau rasti jame kuo daugiau gerų savybių,kuo daugiau priežasčių pamilti jį ir pamiršti Edgarą.
Manau,man net sekėsi,tai daryti.
Skambutis.
-Klausau?-atsiliepiau.
-Sveika ,ką veiki?žpasigirdo Dino balsas.
-O ,brol,kaip sneai tave girdėjau.Kaip pasiilgau,kaip tu gyveni?Ach,kaip aš noriu tave pamatyti,-pilna jaudulio nenustodama pliurpiau.
-Gyvenu gerai,ir taip pat pasiilgau ,labai keista gyventi be tavęs.Kada tu grįši?-laimingas kalbėjo brolis.

-Am..man čia dabar kur kas geriau,nei būtų namie. Jaučiuosi be galo laiminga ir įsimylėjus,-ištarus pastarąjį žodį nedvejojau,jaučiau,kaip greit iš tiesų dingo ne  meilė,o susižavėjimas Edgaru.
-Šaunuolė!Nori gerų žinių?-šiltai šnekėjo senai girdėtas Dino balsas.
-Tai žinoma!-apsidžiaugiau.
-Savaitgalį su tėvais atskrendam,šiaip dėl to ir skamnibau,-nusijuokė.
-Ye,ye,ye.
Dar ilgai šnekėjom su Dinu,jis pasakojo apie stipendiją kurią turėtų gauti iš menų mokyklos.Mama visai apsikeitė ir tik į gerą,dabar ji leidžia mums pasirinkti,tai kas atrodo geriausia,ir būna nuoširdi.Labai gerą matyti ją mylinčia ir laimingą.

Vakare ilgai sėdėjau prie lango,žvelgiau į dangų.Skaičiavau ten esančias žvaigždes ir dovanojau joms vardus. Bandžiau surasti laibai ryškią žvaigždę ir ,kad greta būtų ne tokia ryški. Radau!
Ryškiąją pavadinau-Tomu,o blankesniąją-Šele.
Dabar bandau visomis mintimis vien galvoti apie Tomą,pamiltį jį ir manau man pavyksta.
Svajodama užmigau krėsle.

18skyrius (1part)

-Jau  pasveikai?-nusišypsojęs paklausė Tomas.
-Gal būt pasveikau,gal būt ne,bet tiesiog "ne fainai"viskas vyksta,norėjau prasiblaškyti,-numykiau.
-Kas vyksta?-susirūpinusiai pažvelgė į mane.
-Tiek to,savos bėdos,nežadu apkrauti jomis tavęs. Dabar tu vienintelis ,kuris sugeba priversti nusišypsoti.
-O Edgaras?Juk meilė visada padeda būti laimingai,-kumštelėjo į šoną ir manė,kad nusišypsosiu,bet dėja sėdėjau sustingusi.
-Edgaro nebėra,kaip ir draugų iš Getenburgo.
-"Okey"aš nieko nesuprantu,bet norėčiau suprasti.Gal po pamokų nori kur nueiti ir pasikalbėti?-maloniai kaip visada pasiteiravo.
-Nueiti su tavimi kažkur būtų puiku,bet nediskutuosime apie Getenburgą,sutarta?-išpyškinau jau lipdama iš automobilio.
-Tomas palinksėjo galvą,nors jaučiau kad,tai tik apsimestinis "taip",bet nedrįsau nieko sakyti.
Nuskubėjome į pamokas,visą laiką buvau šalia Tomo. Jam tai netrukdė,rodosi net patiko,kad esu kartu. Šį kart nekreipiau dėmesio,bandžiau nereaguoti į visų šnopavimus ir tylius pokalbius apie mane.
Kai ėjome į valgyklą,vėl apsvaigo galva,ir šiek tiek praradau pusiausvyrą,bet gelbėtojas Tomas stovėjo šalia ir prilaikė. Pasodino ant kedės,atnešė šalto vandens ir keletą tablečių. Net nežinau nuo ko jos buvo,bet išgėriau nesiteiravusi.

Po pamokų su Tomu nuėjome į ledainę,užsisakėme po porciją skaniausių ledų.
-Tai kas nutiko ,Šele?-visgi neklyday,jis apsimestinai palinksėjo.
-Dabar nieko,-nusišypsojau.
-O vakar?-nepaleido manęs.
-O vakar..vakar negalėjau užmigti ir paskambinau Edgarui,paklausiau kodėl man neskambino  ir nerašė. Šaltai atsakė,kad jokių mūsų nėra,kad vos man išvykus viskas pasibaigė.Visi draugai likę ten mane pamiršo,kaip draugę ir šmeižia.-su ašara pasakiau.
-Jis trenktas?-sumišęs paklausė.
-Nežinau ir man tai nerūpi..
Išėjome iį ledainės,ir nusukome taku kuris vedė į miesto centrą. Tomas paėmė mane už rankos,aš nesipriešinau,man trūko šilumos.
Jis buvo tikrai geras vaikinas,kažkuo panašus į Edgarą,kai buvome geriausi draugai.BUVOME.
-Tau šalta?-sėdint ant suolelio paklausė Tomas.
-Jei rimtai,tai taip,-nusišypsojau sušalusiu veidu.
-Ateik arčiau,-ir apkabino mane.
Jaučiausi lyg būdama su šiltu žmogumi.Bet taip pat jaučiau "dežavu"su Edgaru lygiai taip pat sėdėjome parkelyje ,jis mane laikė apkabinęs ir žmonės žiūrėjo į mus kaip į draugaujančius.Dabar buvo lygiai taip pat.
-Ką man daryti?-pertraukaiu tylą.
-Įsimylėk,-vėl pasakė,kaip tą kart ,kai sirgau.
-Tave,-nusijuokiau.
-Mane,-rimtai atsakė.
Žmogus apkabinęs mane kalbėjo labai rimtai,jis nesijuokė,o žiūrėjo įdėmiai į mano akis.
-Ką tu man jauti?-rimtai paklausiau,atsiminusi visus mūsų susitikimus ir jo nuoširdų elgesį.
-Tu man patinki,-droviai,bet tvirtai atsakė.
-Norėčiau dabar pat tave įsimylėt,-nuriedėjus ašarai pasakiau.
-O,tu,pabandyk,-šluostydamas mano skruostu riedančią ašarą tarė.
-Jeigu,tu, padėsi man.
Edgaras turi likti mano užnugaryje,dabar norėjau matyti Tomą. Jis gali ir svarbiausia nori būti šalia manęs.O aš noriu,kad kažkam rūpėčiau,kad manimi kažkas žavėtųsi ir mylėtų.
-Aš galiu!-šypsodamas atsakė.
-Įrodyk!-rodydama į savo lūpas ištariau.

17skyrius (2part)

Galvoje minčių tikrai netrūko,norėjau sužinoti kas vyksta Getenburge,kodėl visi tokie pasikeitę.Iš kur atsirado tiek daug pykčio man, ir tas smerkimas. Kas ir ką pasakė draugams,kad jie taip elgėsi..
Ašaros plūdo iš akių,jaučiau šaltį nuo lango,lauke pūtė didingas vėjas,bet neturėjau nei noro,nei jėgų nueiti pasiimti apklotą.Žvaigždėtas dangus tapo tuščias,naktį aptraukė pilkas rūkas.
-Kokia aš lengvabūdė.-tyliai sau kartojau ir kartojau.
Juk net kvailam žmogui būtų aišku,kad išvykus dingsta visi pažadai,visi pasižadėjimai pradeda nebegalioti. Draugai arba tave lengvai pamiršta,arba šmeižia ir nusisuka.
-Mano gyvenimas tobulas,-su šiais žodžiais užmerkiau akis.
Ankstyvas rytas,už lango lyja lietus,apsiniaukią,atrodo ir Dievą kažkas įskaudino,kad taip smarkiai lyja.
Vos atmerkus akis,jos pradėjo lieti ašaras,nespėjus net pagalvoti apie senus draugus,jau susigraudinau.
-Labas rytas!-į kambarį įžengusi tarė ankstyva močiutė.-Ko ašarotos veidas?
-Labas!Šapelis įkrito į akį,o bandydama jį išimti įsidūriau į akį,-patryniau akį.
-Aš šiandien turiu daug reikalų,taigi jau išeinu,tavo pusryčiai ant virtuvės stalo,-jau išeidama sustojo prie slenkščio.-Bėja daktaras sakė,jeigu turi noro,gali grįžti į mokyklą.Iki!-užverdama duris atsisveikino.
"Okey",man reikai kažkur nueiti,kad galėčiau nemąstyti apie ašaras"-vos močiutei prasitarus apie grįžimą į mokyklą pagalvojau.
Dar keletą minučių pagulėjau lovoje,bet nutariau keltis r eiti prie spintos,nuspręsti ką apsirengti. Turėjau šiek tiek laiko,taigi nelabai skubėjau.
Spinta tvarkinga,beveik tokia pati kaip pirmą dieną,kai atvykau. Neturėjau didelės progos rengtis daug drabužių juk vos po pirmosios dienos mokykloje aš jau gulėjau namuose.
Džinsai ir pilkas megztukas,neišsiskirsiu iš minios,gal būt liksiu nepastebėta. Užkandau sumuštinių ir susiruošiau eiti.
"Kodėl man nepaskambinus Tomui?"-mąsčiau.
-"Hey",Tomai?-pasisveikinau.
-O,sirgale,-nusišaipė.
-Gal tu su mašina į mokyklą vyksi?-pasiteiravau pikdžiugiškai.
-Taip,kaip tik esu netoli .-atsakė mielai.
-Gal gali užsukti manęs?
-Žinoma,būk pasiruošusi.Iki.-atsisveikino.
Susimečiau visus daiktus į kuprinę,užsirišau bliškų šaliką ir užsimečiau juodą striukę..Stovėjau lauke su skėčiu ir laukiau,kol Tomo automobilis sustos prie mano namų.
"Oras tikrai ne tam sutvertas"-suinščiau.
Keistos mintys graužė iš vidaus.Edgaras,Džilė,Miranda..kiti draugai mane pamiršomaš likau pamiršta,tik nesuprantu ,dėl kokių priežasčių..
Tomo automobilis su signalu paskelbė,kad jau yra visai greta.Iš už kampo išvažiavo tamsiai mėlyna mašina.
-Šok vidun,-atvėręs langą pasakė.
Įlipau į priekinę automobilio dalį,sėdėjau šalia vairuotojo-Tomo. Jo šypsena ir labai gera nuotaika galėtų užkrėsti kiekvieną,bet dabar aš kaip ledas šalta,ir nepalaužė jo šypsniai ar juokai.

17skyrius (1part)

Nuo mano apsijuokimo mokykloje praėjo jau savaitė. Sveikata jau pasitaisė,jaučiuosi puikiai,nors imk ir skrisk,bet močiutė mane labai saugo,maitina sveiku maistu,neleidžia nervintis,o juo labiau į mokyklą. Iš tikrųjų dabar it aš pati nelabai noriu ten sugrįšti,manau sulauksiu dar daugiau dėmėsio,nei pirmąją dieną.
Žinių iš Getenburgo draugų,dar vis nesulaukiau,bet Tomas nuoširdžiai rūpinasi mano sveikata,aplanko kai turi progą. Šalia jo tai keistai jaučiuosi,lyg visą gyvenimą gyvenusi greta jo,tiesiog mūsų bendravime nėra jokių kabliukų,viskas lyg lygus asfaltas.
Visai nesenai pagaliau pavyko pasikalbėti su nuostabiuoju Dinu. Šis teiravosi,kaip sekasi,regis mama nepasakojo,dėl man ligos pasikartojimo,nes jis kalbėjo ,lyg nieko nežinodamas ir labai ramus. Aš irgi nedrįsau jam papasakoti,nenorėjau,kad dar labiau rūpintųsi. Taip neįprasta būti toli nuo brolio,visada jei kas ne taip,jam pirmajam pasakydavau,o dabar tyliu..!
-Tikriausia turėčiau jį užmiršti,-garsiai pamąsčiau.
-Ką pamiršti?-į kambarį užsukęs pakalusė Tomas.
-Negražu šnipinėti,-apsimečiau pasipiktinusią.
-Netyčia išgirdau,-nusijuokė.-Tai ką žadi pamiršti?
-Vaikiną iš Getenburgo..
-Tą apie kurį ištisas valandas kalbi?-susidomėjas paklausė.
-Taip,tą patį,-kiek sutrikusi pasakiau.Nejaugi aš taip dažnai kalbu apie Edgarą?
-Kas privertė tave,taip nupręsti?
-Aš pati.Problemos,gal būt nėra,bet širdis nujaučia,kad aš jam nerūpiu. Nuo to laiko,kai išvykau,negavau nei vienos žinutės,nei vieno skambučio. Visi draugai neduoda jokios žinios,-nusivylusiai pasakiau.
-Tada ponas misteris Edgaras nevertas,jūsų Madam,-prajuokino Tomas.
-Vertas ar ne,bet aš apie jį taip dažnai galvoju ir neįsivaizduoju ateities be ko. Ir juolab,kaip jį išmest iš galvos?-žvelgiau į Tomo akis ieškodama atsakymo.
-Paprasta,įsimylėk kitą,--visai paprastai išpyškino.
-Ką?-arba aš nesupratau užuominos arba jos tiesiog nebuvo.
-Mane!Bėja,tu, išsitepusi lūpas šokoladu,-pasilenkęs link manęs savo pirštais man nespėjus sureguoti nuvalė dėmelę.
Mano veidu slydo jo šilti pirštai,jis buvo taip arti manęs,o aš jo. Aš jaučiau jo alsavimą,į save,mano širdis plakė taip greit,nespėjau suprasti kas vyko,bet jaučiau ,kad man gera. Iš inercijos ar ko kito aš žiūrėdama į jo žalias akis,kurios mane užbūrė-pabučiavau jį.
Visada maniau,kad Tomas mane laiko tik savo drauge,bet iš bučinio viskas pasikeitė.Tarsi siela pašaukta kitos sielos,mes susiliejome,abu atsakėme į bučinį. Bet dėja bučinys turėjo ir pabaigą..
-Aš atsiprašau,-išlemenau,žvelgdama į tas užburiančias akis.
-Va,čia tai buvo netikėta,-nusišypsojo.
-Neturėjo taip nutikti,nenorėjau,-apgailestavau.
-O man patiko,-apkabinęs per pečius pasakė su šypsena Tomas.
"Jam patiko,tikrai?!Dieve,pati nesuprantu,kodėl taip drąsiai pasielgiau.Nederėjo.. Vos prieš kelias akimirkas mąsčiau apie tą dviveidišką Edgaro elgesį,o pagauta adrenalino pabučiavau Tomą.Manau  nesąžininga Tomo atžvilgiu,juk dabar su juo pasielgiau,kaip su antrarūšiu žaislu."
Naktis,o aš negaliu užmigti,vėl užplūdo mintys apie bučinį. Saldūs skanėstai ir žvaigždės nepadeda užsimiršti.
"Edgaras,Edgaras",štai kas padėtų viską pamiršti.Paėmiau telefoną ir surinkau jo numerį:
-Klausau?!-pasigirdo prikimęs balsas.
-Labas,-nušvitau,jog pagaliau išgirdau jo balsą,suvirpėjo kūnas.
-Labas,-šaltai atsakė.
-Kodėl nepaskambinai,ar neparašei man?-sutrikusi pasiteiravau.
-O ,ką turėjau,tau,pasakyti? Juk supranti,kad tau išvykus gyvenimas nesustojo,ir net ko gero nepasikeitė.
-O ,kaip mes?-rimtai susir9pinau ar tikrai ten paskambinau.
-Kokie mes,nėra mūsų,ir jau nuo senovės tai buvo aišku,-lyg vaipydamas atsakė.
-Ačiū,-padėkojau už tikrai "puikią"žinią ir sviedžiau telefoną į žemę,
"Ką aš jam padariau?"-pirma mintis šovusi į galvą. Pradėjau verkti,prisistūmiau kėdę prie lango ir verkdama žiūrėjau į naktį,ar ir ji tokia pat kaip aš,ar ji tokia pat vieniša..

16skyrius (2part)

-Tomai?-atsistojusi priėjau prie jo.
-Šele?-keistai pažvelgė.
-Geras!-nusijuokiau.
-Taigi sakiau,kad dar susitiksim,tik nesitikėjau,kad taip greit!-nusišypsojo.
-Aš taip pat nesitikėjau.
Skambutis. Laikas sėsti į savo vietas,nelabai norėjau,nes vėl visų dėmesys sukilo į mane ir dalis į Tomą. Šalia Tomo jaučiausi lyg būčiau su senu draugu,nesijaučiau tokia vieniša.
Istorijos pamoka neprailgo,bet man ji visuomet atrodė labai banali.
Tomas sėdėjo kažkur už manęs,nedrįsau atsisukti į galą ir pažvelgti kur jis,buvo per daug baisu,net nežinau kodėl.Už nugaros ir iš visų šonų girdėjau mokinių šnabždesį,manau jie aptarinėjo mane,ir iš kur aš pažįstu Toma,juk aš naujokė.
-Ačiū už jūsų dėmesį,-pamokai pasibaigus rūstokai žvelgdama tarė mokytoja.
Susikroviau  daiktus ir susiruošiu eiti ieškoti kito kabineto,ši aplinka man buvo tokia svetima,jaučiausi visai kitas žmogus būdama čia.
Šilta ranka prilietė mano ranka ir sustabdė:
-Palauk,gal būt manęs?-pažvelgus į tą žmogų pamačiau pažįstamas akis.
-Tavęs ir ruošiausi laukti,-nusišypsojau Tomui.
-Nueikime į valgyklą?
-Žinoma,-tuščiai atsakiau.
Pasiėmę daiktus nubildėjome link valgyklos. Aš ėjau koriduriumi  ir jaučiausi lyg būdama  pasaulio krašte,kur nieko nepažįstų,nieko nežinau.. Kitaip,nei Tomas,jis ėjo iškelta galva,tikslo link,regis jis žinojo viską,jis lyg buvo mokyklos veidas,kurį visi stebi.
-Tu pažįsti šią mokyklą?-nustebusi paklausiau,iš pradžių maniau ,kad jis kaip ir aš naujokas,bet jį visi pažįsta.
-Aš čia mokiausi būdamas mažas..
-Štai kodėl didysis dėmesys krito į mane,-nusijuokiau.
-Aš ryškesnis,-nusivaipė.
Valgykla buvo pilna mokinių,nemačiau laisvų vietų,tad sutrikusiai spėliojau kur eis Tomas.Vėl sulaukiau šiokio tokio dėmesio,mokyklos aukštuomenė žvalgėsi į mūsų pusę. (Jaučiausi žudoma žvilgsniu.)
-Eime?-keletą kartų bandė pasakyti vienintelis draugas.
-Ach,taip,-sumikčiojau.
Atsisėdome prie stalelio,kurio viso vietos buvo užimtos,bet vos mums atėjus atsirado dvi vietos-mums. Aplink buvo keturi vaikinai ir penkios merginos,visi labai puošniai apsirengia,atrodė gana elitiškai,manau tai buvo aukštuomenė. Aš jaučiausi labai nejaukiai,manau reikėjo sėstis kitur,kad ir vienai. Mums atėjus pokalbiai ir klegesys nesustojo,tik pasigirdo replika :
-Tomai,nauja pana?,-vaikinas su mėlynais marškinėliais tarė.
-Ei,"biče",jausk ribas,čia Šelė,mano pažįstama,būk malonus,nes žinai mane,-lyg kažką turėdamas omenyj nebaigė sakinio.
-Gal aš eisiu,-įsiterpiau tarp jų.
Pasijaučiau tikrai ne kaip,apsvaigo galva,gal per daug reikalavau iš savęs.Per greit norėjau visko iš savęs.
-Pabūk,-sustabdė Tomas.-Ei,tau,viskas gerai?-į mano sutrikusią orentaciją ir apsvaigusias akis pažvelgęs tarė.
-Nemanau,palydėk link sesutės,-nelabai supratau kas vyksta,galva plyšo ir skausmo.-Mano kuprinei,table...-neištariau nė žodžio,nualpau.
"Aš unikali,nualpau nesupratusi kas man yra nuostabu.Dabar prieš visus pasirodžiau kaip lerva,šaunu!"-mąsčiau atsibudusi.
Nežinau,kaip bet atsidūriau pas močiutę Ty namuose.Gulėjau savo lovoje ir skaičiavau ant tapetų esančius drambliukus,tai vaikiška,bet man dar vis sukosi galva,buvo labai negera,rankos drebėjo ir dar mintys ,kad apsikvailinau dar kartą prieš visus žudė. Apmaudu.
-Pabudai?-pasiteiravo į kambarį užėjusi močiutė,jos veide mačiau didelį susirūpinimą.
-Taip,atsiprašau u- nepatogumus,-nusivylusiai dėl savo kvailų ligų tariau.-Aš keliu rūpestį kitiems.
-Svarbu,kad tau būtų viskas!-apkamšydama pasakė.
-Galiu paskambinti mamai?-pasiteiravau.
-Matau,mama atsigavo ir pradėjo vertinti tai ką turi.Žinoma paskambink,-nusišypsojo senelė.
Jaučiau,kad kažkas ne taip,čia nebuvo eilinis nervini išsekimas čia buvo kažkas kitas .Močiutė Ty,kažką žino,bet man nesako,pati klausti taip pat nedrįstu.Nesvarbu,tiek to.
Paskambinau mamai papasakojau itin laimingą pirmą dieną mokykloje. Ji šiek tiek išsigando,bet nuraminau,jog man jau viskas gerai.Labai norėjau išgirsti Dino balsą,bet jo nebuvo namie,tėčio taip pat. Liepiau mamytei perduoti linkėjimus visiems,ir baigiau pokalbį.
Jau trečia diena,kaip manęs nėra Getenburge,bet jokių žinių iš ten,nė vieno skambučio ar žinutės. Labai neįprasta.
Įdomu ar Edgaras mane dar prisimena,gal įsigilino į vaidybą su Džilę..o aš jo juk nepamirštu,nė karto.

16skyrius (1part)

Atvykau  į močiutės namus. Šie kvepėjo levandomis,labai skaniai..
Namų interjeras lyg ir nepasikeitęs nuo paskutiniojo apsilankymo,nebent naujas paveikslas su vaizdu į jūrą. Šie namai man priminė Getenburgą,namo išklotinė buvo ,kaip ir mano namų,
Pakilau laiptais į viršų,susiradau patinkantį kambarį ir nusinešiau daiktus. Kambarys buvo labai erdvus,su didele lova šalia lango,didele spinta ir stalu. Man patiko,bet vis tiek norėjosi šį ,bei tą pakeisti,kad būtų tikrai nuostabu. Drabužius sukroviau į spintą,smulkmenas į stalo stalčius.
-Šele,tau nieko netrūksta?-iš pirmo aukšto globėjiškai paisteiravo močiutė.
-Ne,viskas gerai!
Iškrovusi daiktus atsiguliau ant grindų,lyg būčiau labai pavargusi ir išsitiesusi ant žolės,o iš tikrųjų  svajojau apie savąjį Edgarą. Juk jis buvo vienas iš tų ,kurie įsirėžią į galvą taip,kad neištrinsi...
Prisiminiau,taip pat ir ,tai,jog turiu paskambinti tėvams į Getenburgą.
-Sveika.mama,aš jau pas močiutę Ty,išsikroviau daiktus,dabar tiesiog ilsiuosi. Taip ,taip,perduok tėčiui linkėjimus,o Dinui,kad man paskambintų. Iki,-mamai neleidau per daug įsikalbėti,nes pokalbis būtų labai ilgai užsitęsęs,o aš tingėjau taukšti apie nieką.
Ši diena labai greit bėga,tad vakaras ne už ilgo ,pavalgiau vakarienę,ir nuėjau miegoti. Užmigau su mintimis apie Edgarą,jo mėlynas akis,nuostabų balsą.. Slėgė mažas liūdesys,jis man neatsiuntė jokios žinutės,jokio skambučio..
Rytas,su ryškia saule,ir giedru dangumi. Pabudau su šypsena,norėjau kuo greičiau atsikelti ir apžvelgti apylinkes.Pašokau iš lovos,apsirengiau geltoną bliuzelę,melsvais džinsais,persimečiau rankinuką per petį,ir jau norėjau eiti link durų,į virtuvę,bet močiutį pirmesnė įžengė į netvarkingą kambarį.
-Panelyt,lova pati nepasiklos,-lyg rodydama pirštu pasakė.
-Ach,taip,-nusimečiau rankinę ir pasiklojau lovą.
-Kita kalba,-nusišypsojo močiutė.- Tavo pusryčiai ant staklo.
Papusryčiavau ir atsistojusi palinkau link durų,jau norėjau eiti,šauti kaip kulką į taikinį,bet..ach tas bet prisiminiau,kad aš nelabai pažįstu apylinkes.
-Šiandien autobusas neavažiuos,tad reikės tau pačiai nusigauti iki mokyklos,gerai?-pasiteiravo močiutė Ty.
-Jei tik pasakysi kaip?-klausiamai ir sutrikusiai pažvelgiau.
-Taigi,dabar išėjusi į lauką,pasuksi į dešinę ir visą laiką eik tiesiai,prieisi pastatą panašų į mokyklą,-nusijuokė .
-"Okey",einu tada.-nusijuokiau ir aš.
Ėjau tuo keliu,kaip močiutė ir liepė,visą laiką ėjau vien tiesiai ir tikrai pastebėjau kažkokį didelį pastatą.Eidama taip pat pastebėjau gražią gamtą,visur viskas buvo gyva. Štai kokia yra Florida.
Tas keistas pastatas,kaip sakė močiutė Ty,yra mokykla. Jei skubiai reikėjo išorinio remonto,gal būt ir vidinio..
Keista palinka,labai daug vaikų,visi tokie skirtingi,susiskirstę į grupeles.
-Atsiprašau,kur galėčiau rasti raštinę?-pasiteiravau pirmo sutikto vaikino.
-Šiuo koridoriumi rik tiesiai,pamačiusi laiptus pakilk į antrą aukštą ir eik tiesiai iki antrų durų.-labai paprastai atsakė.
-Ačiū.
Suradau sekretorės kabinetą,ji man padavė pamokų tvarkaraštį,palydėjo iki klasės.
Įėjusi pasisveikinau su mokytoja ir padaviau kažkokį lapą,kurį davė sekretorė.
-Sėsk ten,-mokytoja parodė į laisvą suolą.
Atsisėdau. Visų dėmėsys sukilo į mane,pasigirdo šnabždesys ir juokas,o aš tiesiog stebėjau vaikus įeinančius į klasę.Drebėjau,buvo baisu,kai visi kuždasi,o tu turi teisę tik stebėti
Į klasę įėjo vaikinas,mano žvilgsnis buvo nuleistas į žmonių bkojas,tad mačiau tik jo batus,šie pasirodė l abai matyti.Pažvelgiau į jo veidą,tikslaiu sakant jį apžiūrėjau nuo kojų iki galvos,ir jei man nesivaideno ten buvo Tomas.

15skyrius (2part)

Tomas  atrodė taip lyg būtų trauktas iš žurnalo. Rudi plaukai,žalios akys,švelnus būdas ir drąsa bendraujant. Labai džiaugiausi,kad ne vienai teko skristi ir nuobodžiauti,su juo daug įdomiau.
"Lėktuvas nusileis po penkiolikos minučių,iki tol būkite prisisegę saugos diržus."-paliepė stiuardesės per mikrofonus.
-Kaip greit atskridome,-nusišypsojau.
-Per greit,tikėjausi ilgiau pabūti ir pabendrauti su tavimi,-atsakė su šypsena.
-Floridoje,manau,galėsim susitikti?-paklausiau.
-Tai aišku!-net negalvodamas atsakė.
Penkiolikos minučių,buvo labai neilgas laiko tarpas,bet kaip tik tuo metu prisiminiau Edgarą. Jo nuostabias akis,ir kada galėsiu pagaliau būti su juo,tikiuosi viskas bus gerai,antraip mintys mane pražudys.
Lėktuvas nusileido,man pradėjo virpėti kojos,kaip ir įlipant,bijojau nusileidimo labiau,nei pakilimo. Tomas padėjo atsistoti nuo kėdės,nes nebūčiau iš laikiusi pusiausvyros viena.
-Štai mes ir Floridoja,-prie lagaminų atsiėmimo skyriaus pasakė bendrakeleivis.
-Pagaliau..Nemėgstu skrydžių,-suniurzgėjau.
-Man irigi,o šatai ten mano mama,-parodė rankos mostu į jauną moteriškę.
-Tada skubėk pas ją,o aš eisiu ieškoti savo senelės.
-Tikiuosi dar susitiksim,-apsikabindamas atsisveikino Tomas.
-Iki!
Pasiėmiau visus savo daiktus ir nusekiau akimis Tomą,kažkoks keistas šiurpuliukas nuėjo kūnu,,panašus į tą patį ,kurį jam prisėdus šalia manęs pajutau.
-Šele?-kažkas kreipėsi.
-Taip?-apsisukus pažvelgiau,-Močiute,-ir šiltai apkabinau ją. -Dabar aš turiu viską!-sušukau ir likau nesuprasta.
-Visi tavo daiktai?-pasiteiravo ji.
-Taip,-nusišypsojau.,bet nesupratau ar per daug jų pasiėmiau ar per mažai.
Nusekiau paskui senelę,ji nešė vieną iš mano krepšių,vėliau viską sudėjome į taksį bagažinę ir nuvinguriavome jos namų link. Taksistas niuniavo melodiją,kuri grojo per radiją.kelis kartus žvelgė į mus,sėdinčias automobilio gale. Močiutė visą laiką tik šypsojosi,manau,ji buvo labai laiminga,nes aš gyvensiu pas ją.
-Močiute,-pertraukiau vairuotojo niuniavimą.-Ar tu mane užregistravai į kokią mokyklą?
-Taip į Medimūro vidurinę,visai nnetoli mano namų,vos penkios minutės kelio.
-Šaunu,tad jau nuo rytojaus galėsiu eiti?-nekantraudamas permainų paklausiau.
-Jeigu tik nori,-nusijuokė.

15skyrius (1part)

-Taip,nesuprasdama klausimo atsakiau.
-O,puiku,-nusišypsojo ir prisėdo šalia.
"Jis sėdės šalia manęs?Jėga. Dabar aš turėsiu nepasirodyti kokia vėpla galiu būti.Reikės kažkaip apsimesti labai įdomia,jeigu mane,bent užkalbins."-žiūrėdamas į jį mąsčiau.
-Atleisk,net nepasisveikinau.Labas,-tylą pertraukė vaikinukas.
-Labas,labas,-juokdamasi pasakiau.
-Aš Tomas,-padavė ranką ir nusišypsojo žavia šypsena.
-Aš..-aš pamiršau savo vardą,idiotė.-Aš Šelė,-sutrikusi prisistačiau.
-Malonu.Tai kur gi keliauji?- pasiteiravo Tomas,mačiau,kad labai nuoširdžiai to klausia,o ne tam,kad palaikytų pokalbį.
-Aš į Floridą,pas senelę,o tu?
-Aš irgi į Floridą,nusijuokė.-Keista ,kodėl metų pradžioje išvyksti iš Getenburgo?
-Kaip čia tiksliau pasakius..?-reikėjo sugalvoti kažką įmantraus.-Tiesiog gyvenimas čia tapo iš dalies nepakenčiamas.
-Kuria prasme?-susidomėjusiu žvilgsniu prašė tęsti.
-Am..Įsimylėjau vaikiną,kuris mane įsimylėjęs nuo vaikystės,o aš jį visada laikiau tik geriausiu draugu. Man buvo šokas išgirdus tai,niekada nebūčiau pagalvojus,kad mano geriausias draugas mane viduje myli,ne kaip draugę,o kaip merginą,-perbėgo per akis ta akimirka ,kai Edgaras prisipažino meilėje.-IR kadangi vėliau gavosi ,taip,kad aš taip pat pajutau tą jausmą-meilę,norėjau būti ,kartu,bet..bet jis jau turėjo merginą.Ir mano norai liko vėjyje.Vėliau dar problemos namie,ligoninės,sveikatos sutrikimai..viskas taip keista,-lyg būdama ne savimi pasakiau.- Ačiū Dievui,kad kai grįšiu į Getenburgą,Edgaras sakė,kad būsim kartu. Štai tokia nelaiminga istorija,-nusijuokiau.
-Istorija..-nusišypsojo.-Ji tikrai įdomi,užjaučiu dėl visų tų rūpesčių,kuriuos teko išgyventi.
-Ačiū už užuojautą,bet juk kažkam reikia išgyventi daugiau,nei kitiems,beja ,manau mes visi kažką patyriam,ko kiti nepatiria ir manome,kad mes daugiausia kenčiame.-nusišypsojau.
-Tiesa,bet juk skrydis ,tau,atnešė ir gerų emocijų?-lyg rodydamas į save pasakė.
-Taip,taip tave,-nusijuokiau.
-Taip,taip man irgi bus linksma kelionė kartu su tavimi,-kumštelėjo į pašonę.
Visą laiką kol skridome kalbėjomės,sužinojau,kodėl Tomas vyksta į Floridą. Tomas jau senai turėjo būti išsiųstas gyventi pas mamą,bet vis rasdavo priežasčių,neišvažiuoti,dėja ne šį kartą.Dabar jis ,kurį laiką gyvens Floridoje.
Su Tomu labai įdomiai apie viską pasikalbėjome,vienas kitam išsipasakojom,radome bendrų pomėgių,sužinojome kur gyvenom Getenburge,taip pat apsikeitėme numeriais.
Stiuardesė priėjo kelis kartus pasiteirauti ar nieko netrūksta,ir ar viskas gerai,žinoma mūsų atsakymai buvo teigiami.
-Mėgsti keksiukus?-rimtai paklausė Tomas.
-Tik šokoladinius,-nusišypsojau.
-Stiuardese,ar galima gauti du pakelius keksiukų su šokoladu?
-Taip,tuoj atnešiu,-maloniai atsakė ši.
Šioji padavė keksiukus ir pasišalino,o Tomas vieną pakelį padavė man,o kitą pasiliko sau.

14skyrius (2part)

Mano lėktuvas pakyla tik po pusantros valandos,tikėjausi ilgiau užtrukti prie patikrinimo postų,bet neužtrukau ir dar liko pakankamai daug laiko. Dino nematyti,kur jis,jo nebuvimas man kėlė nerimą.
-Štai ir aš!-uždusęs atsibeldė brolis.
-Maniau neateisi,-numykiau ir apsikabinau jį.
-Taip,taip aš tikrai neateisiu,-nusijuokė šis.
Tėvai nuėjo į bufetą išgerti kavos,mat labai jaudinasi ir nervai nelaiko. Mano mintys pagaliau neklaidžiojo po vakarykščią dieną,negalvojau,net apie rytojau,gyvenau šia akimirka.
Tėvai buvo pasukę už kampo ir jų nemačiau,Dinas kumštelėjo į šoną ir nusivedė į šalį,norėjo kažką pasakyti:
-Žinai,kol vakar buvai klube,aš repetavau eilinį kartą garažę,-pagalvojau,o kas man iš to,bet patylėjau.-Aš tvarkiausi savo diskų kolekciją ir radau kažkokį keistą diską,perklausiau ir išgirdau.
-Ką?!-pertraukiau jį nustebusi.
-Am..Tave dainuojančia,tu be galo gražiai dainuoji.Man buvo taip keista girdėti tavo balsą,juk rodos visada buvai šalia,-nustebusiai ir kiek sutrikusiai pasakė.
-Ką?Kaip tu radai tą diską?-Velnias!-keik sutrikusi sušukau.
-Ei,nesinervink,tavo bbalsas nuostabus,gal grįžus nori pabandyti dainuoti,ne tik kampe ,bet prieš publiką?
-Ne.-numykiau.-Nenoriu,ir prašau to niekam nesakyti.
Nuskambėjo balsas per kolonėles "Skrydis į Floridą paankstinamas.Prašome rikiuotis prie įlaipinimo zonos".
-Einam,-kiek keistokai tariau,.
Po velnių kodėl jis rado tą diską,nesiseka man,iš pradžių Edgaras nepaskambina,o dabar dar tas nelemtas diskas.. Susijaudinus ėjau link įlaipinimo zonos.
Padaviau savo bilietą stiuardesei,ji peržvelgė ar teisingai užpildyta ir parodė rankos mostų kur eiti. Atsisveikinau su tėvais šiltai pasikabinome ir mama,net pabučiavo į skruostą. Diną apkabinusi sušnarėjau"Lik paslaptingas".,jis suprato,kad turiu omeny diską. Palinkėja geros kelionės ,paleido mane,aš nuskubėjau prie savo vietos.
Lėktuvas..lėktuvas,nepatinka,keista.
"Aplinkui dar vos keli žmonės,mažai skrisinčiųjų ar dar nesulipo visi?"klausiau savęs. Sėdėjau šalia lango,baimę kėlė koks bus vaizdas,kai pakilsime ,kaip atrodys viskas,kai skrisime. "O pagaliau atsiranda žmonių.."-vėl galvojau. "Ei šis gražuoliukas tegul prisėda kur nors šalia".
-Atsiprašau čia dvidešimt šešta vieta?-pasiteiravo gražuolis.

14skyrius (1part)

Skaidrus rytas,saulė ryškiai švietė ir pabudino mane. Užtraiškanojusios akys bandė atsimerkti,nors dalinai norėjau miego. Šiek tiek dar pasivarčiau lovoje ir nutariau,kad beprasmiška gulinėti,juk tuoj keltis. Lėktuvas išskrenda apie dvyliktą ,o dabar vos aštuonios,orų uoste turime būt apie dešimtą,juk reikės spėti pereiti visus kontrolinius punktus,ir įsodinimas gali užtrūkti.
-Šele,pabusk ir kelkis,-už durų pasigirdo mamos balsas.
-Aš jau atsibudus,greit nusileisiu į virtuvę.
Išsiropščiau iš lovos,nors ir akys dar buvo užsimerkusios ,atsisėdau ant kedės šalia stalelio su veidrodžiu,pažvelgiau į užtinusias akis.Fe..atrodžiau,nekaip. Tiek to.
Spintoje buvo tuščia erdvė,kabėjo ,tik vienintelis klasikinis sijonas ir švarkelis,paruošti išvykai į Floridą.
Apsirengiau ,dar keletą kartų pažvelgiau į veidrodį,gal neatrodžiau be galo graži,bet man nerūpėjo.Šiek tiek pasidažiau ir nuskubėjau pusryčių.
-Labas rytas!-įbildėjau į virtuvę.
-Zuikutis švyti,-nusijuokė Dinas.
-Dinai,aš pasiilgsiu tavęs,-numykiau ironiškai.
-O mes tavęs!-pareiškė garsiai tėtis.
Mama nespėjo suktis virtuvėje tarp puodų,tėtis gurkšnojo arbatą ir kramtė spurgą,Dino žvulgsnis lyg ir klausė"Tai ar vakar sakiau tiesa?".
-Kada važiuosime į orų uosta?-valgydama paklausiau.
-Po valandos,-atsakė tėtis.
-Gerai,tai nubėgsiu dar pas Mirandą,mano daiktai prie durų,jeigu kas sukraustykite į bagažinę ir judėkite link Mirandos namų,-pasakiau ir nuskubėjau.
Užsimečiau striukutę ir pagriebiau Gleno megztuką.Mirandos namai buvo netoli namųjų,ir ačiū Dievui ji dar buvo namie,neišėjo į mokyklą.
-Sveika,-pasibeldusi ir jai atvėrus namų duris pasakiau.
-O,šelme,spėjai dar užsukti,-nusijuokė draugė.
-Neprimink,bet kaip baigėsi viskas?
-Edgaras sutriko,kaižilė pradėjo klykti,kad pavogei jos vaikiną,vėliau dar tu išėjai su Glenu,-jį žvilgčiojo į megztinį mano rankose.-Džilė apsiramino,nes tavęs nebebuvo greta,o Edgaras nuliūdo.
-Ech,nelinksma,bet mes su Glenu labai gerai praleidom laiką grįždami,-sukrizenau.
-O aį taip pat pasilinksminau su Driu,buvom iki pat klubo uždarymo.O,kas tarp tavęs ir Gleno,kad jau megztuką nešioji jo?-įtarei žvelgė Miranda.
-Iš klubo išėjome ko ne juokdamiesi,juokėmės ir juokėmės. Vėliau aš uždainavau ir pradėjo lyti,Glenas paskolino megztinį. O taip megztinis!Velnias! Palydėjo mane namo ir pabučiavo,-nuraudau. -Gal galėtum jį gražinti jam,-duodama megztinį Mirandai paprašiau.
-Oh..Edgarą gal pamirši?-klausiamai pažvelgė.-Žinoma perduosiu,nuo tavęs jam,-nusijuokė.
-Abejoju,dėl Edgaro,-nusijuokiau.
Miranda man pasakojo visas smulkmenas apie vakar vakarą,buvo tikrai įdomu ir juokinga. Regis tikrai supykdžiau Džile ir ji ne iš kelmo spirta.
-Hmm..vakare parašiau Edgarui žinutę,"Paskambink;*",ir dar bučkį pridėjau,bet nei parašė,nei paskambino,-nesuprasdama nuleidau akis.
-Keista,maniau,kad vos grįžęs puls skambinti,nes atrodė susirūpinęs ir kiek nusivylęs,jog išėjai.
-Keista..
Kalbėjome apie šį,bei tą..Miranda jau vėlavo į mokyklą,tad trypė vietoje,bet jos mama ją nuramino,leido jai vėluoti.Kol kalbėjomės,aš net nepajutau,kad laikas bėga ir man laikas skubėti namo,juk turiu išskristi,bet skambutis į duris priminė tai. Tėvai atvažiavo manęs pasiimti,nes mano mintys klaidžiojo po vakarykščius nuotykius,tai pamiršo.
Atsisveikinau su Miranda,šiltai i rnuoširdžiai ją apkabinau.
Įsėdau į automobilį,galinė sėdynė buvo tuščia.
-O kur Dinas?-nesuprasdama kur brolis pasiteiravau tėvų.
-Sakė turi reikalų,bet atvyks į orų uostą,nesijaudink,-ramino tėtis.
"Reikalų?Šiandien? Kai jo mažoji sesuo išvažiuoja?Nesuprantu.."-mąsčiau ,kas per reikalai jį užtiko,kaip tik dabar. Aš išvažiuoju,o jis dingsta,ot.. Kol mintys sklaidėsi ,mama su tėčiu aiškino,kaip elgtis su močiute,jos daiktais,nauja mokyklair taip toliau.Ach tėvų kalbos.
-Okey!Supratau,-surikau,bet taip pat nusišypsojau.
Orų uostas.