Ėjau šalia jo ir nežinojau ką pasakyti,nenorėjau apsikvailinti.Mano pilve skraidę drugeliai sukėlė šypseną ir kutenimą. Aš norėjau jam pasakyti kaip dabar jaučiuosi,bet trūko drąsos,šalia jo pamiršau,kad reikia kvėpuoti,pamiršau,kad aš gyvenu.
-Šitas suolelis?-kai priėjome prie paskutiniojo suolelio,pasiteiravo žmogus ,kurio šypsena mane priversdavo nusišypsoti.
-Taip,-linketėlaujau.
-Aš nežinau nuo ko reikėtų pradėti kalbėtis..-suglumęs tarstelėjo.
-Aš irgi nežinau ką pasakyti,bet jei kada tavo širdis šauks mane,žinok ,kad aš girdėsiu ir atsiliepsiu į tavo šauksmą,-kvailiai susapaliojau ir mintyse išvadinau save kvaile.
-Tu tokia bebaimė,-prilietė mano šviesius plaukus.-Aš ,tau,jau sakiau ,kaip tu man patinki ir ačiū Dievui,jog turėjau proto laukti atsakymo,nors tu man ir neteikei vilčių,aš labai norėčiau būti su tavimi,visada šalia.
-Aš taip pat noriu,bet yra Džilė ir aš jos nesmerkiu ji tikrai gera mergina ir džiaukitės vienu kitu. Man užtenka matyti tavo šypseną ir būti greta.
-Dabar jaučiuosi toks sumišęs,nežinau ką man daryti..-lyg klausdamas medžių kurie dengė suolelį ,žiūrėjo Edgaras į juos.
-Tau,tiesiog reikėtų apsimesti,kad nieko neįvyko,nors ir žinai ,kad aš tau kažką jaučiu,galėtum vaidinti.Aš išvažiuoju ,bet nenoriu,kad tu liūdėtum ir manytum,kad bėgu ,nes kenčiu. Ne,aš išvažiuoju,nes noriu pailsėti nuo kasdienybės,nuo naujų jausmų viduje.
-Išvažiavus nepamirši manęs?-lyg bijodamas ateities paklausė.
-Edgarai,niekada,bet manau tą jausmą,kurį tau jaučiu reiktų suvaldyti,bijau įskaudinti Džilę,nors ji man tik naują žmogus gyvenime.
-Dabar pažvelk į mano akis ir negalvok apie Džilę,galvok apie mane ir save,-lyg įsakydamas pasakė Edgaras.
-Jis priartėjo prie manęs,lyg rodydamas žydras akis,aš pasilenkiau arčiau jo. Jaučiau jo kvėpavimą,jo alsavimas susiliejo su manimi,jo ranka perbraukė mano veidą ir miela šypsena,persmelkė man širdį.Jis buvo arti manęs,dabar aš nejaučiau nieko,kas buvo aplinkui mane,nejaučiau jokio vėjo,negirdėjau jokių garsų,aš tiesiog žiūrėjau į tas mėlynas akis.
-Prašau,tik vieną bučinį,-lyg atsisveikindama paprašiau.
-Šiandien vieną,kai grįši milijoną,-šmaikštavo Edgaras.
Mūsų alsavimas vėl susiliejo,aš jaučiausi lyg būdama jo siela,lyg įsikūnijau į jį,.Mano lūpos buvo šalia jo lūpų,saldus skonis skverbėsi į mane,jausmas neapsakomas,noras ,kad tai niekada nesibaigtų nerimo.
Aš ir jis dabar buvome kartu,nepaisant aplinkos ir gyvenančiu žmonių.Dabar tikrai negalvojau apie Džilę,ir ,kad šalia esantis vaikinas gali priklausyti jai.Šalia Edgaro,niekas daugiau nederėjo,tik aš. Kiek laiko mūsų lūpos buvo sujungtos lyg magnetas aš neįsivaizduoju,rodosi tai truko amžinai.
Amžinybė taip pat turi pabaigą,kaip ir pradžią.Mūsų bučinys baigėsi.
-Aš nenoriu skaudinti,Dži..-nepabaigęs sakinio,nes aš pirštu paliečiau jo lūpas ir paprašiau nekalbėti
-Ačiū,-pabučiavau jam į skruostą,atsidėkodama,kad netęsė sakinio.
-Kitą kartą amžinai,-kai jis ištarė šiuos žodžius sutrikau,pamaniau,jog aš savo mintis sakiau garsiai o ne tyliai.
Mes likome sėdėti ant paskutiniojo suolelio,šnekėjome,sprendėme ką daryti toliau.Mūsų nuosprendis buvo tiesiog laukti,kol Džilei pabos Edgaras..Manau ,tai ilgai netruks,mes vadinsime tikrus draugus,kokiais buvome ankščiau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą