2 skyrius (1part)

Aš ir Miranda tikriausia visą laiką kol vaikštinėjome pliurpėme ir bandėme viską paaiškinti. Neklydau Alonas buvo šaunus vaikinas,kaip ir jo sesuo Džilė. Jie abudu linksmi,draugiški ir norintys viską sužinoti apie naują vietą.
Einant kolidoriumi ir pasakojant kokios nuotraukos jį puošia mane sustabdė pro šalį ėjęs Edgaras.
-Sveika,Šele,-maloniai patraukęs nuo naujųjų draugų pasisveikino.
-Eee..Sveikas,-gana vangiai atsakiau.
-Kas yra,kodėl tokia keista?-taip pat keista mimika pažvelgęs į mane paklausė.
-Tiesiog dabar viską rodau,Alonui ir Džilei. Nori prisijungti?-suvaidinau vangią ,kad tik,todėl,jog sutrukdė rodyti mokyklą.
-Mielai.-nusišypsojo Edgaras.
-Alonai,Džile,čia mano draugas,Edgaras,jis taip pat nori aprodyti mokyklą ir susipažinti su jumis-Alonas paspaudė Edgaro ranką, o Džilė nusišypsojusi pasisveikino.
Edgaras mano draugas iš paralelinės klasės,jis draugiškas ir visada pakelia mano nuotaiką,tik man nepatinka būti šalia jo,nes jis dar visai nesenai man prisipažino,jog aš jam patinku. Gaila,bet aš šalia savęs jį matau ,tik kaip gerą draugą,todėl nenoriu ,jam suteikti vilčių ir svajonių,tegul neįsiskaudina.
Alonas ir Edgaras rado bendrų temų,ir tiesiog pliurpė. Mes taip pat su Miranda bandėme viską sužinoti apie Džilę,jos pomėgius,priežastis kodėl atvyko čia.
Nuėjome  į valgyklą,ten radome kaip tik mums penkiems tinkantį staliuką. Apsėdome jį ratu ,vaikinai paprašė jiems nupirkti kažko užkąsti. Aš nubėgau iki bufeto ir atnešiau "snakų", o Miranda nubėgo iki gėrimų aparatų ir atnešė visiems po skardinę šalto limonado.
užkandžiavome ir kalbėjomės apie viską,juokėmės iš praėjusių įvykių. Net nepajutome,kad turime eiti į pamoką.
-Skambutis,-nusivylusiai tarė Džilė.
-Taip,bet..-susižvilgčiojau su Miranda ir Edgaru.
-Bet galime apžiūrėti aplinką, neidami į pamoką,-pratęsė man mintį Edgaras.
Visi susižvilgčiojome . Sutartiniu žvilgsniu nutaremė,kad viena pamoka šen ar ten..
Tyliai nuskubėjom į r9binę ,pasiimti paltų ir išbėgom į lauką. Lauke buvo vėlyvas ruduo,labai tarsi sniegas apklojo žemę,švietė ryški geltona saulė. Buvo gera.. Ėjome palengva,Edgaras apsimesdamas,jog netyčia trinktelėjo man į ranką,metė žvilgsnį ,jog norėtų paimti mano ranką. Buvau geros nuotaikos,tad nesipriešinau,tiesa sakant tą minutę ,net nesupratau kas vyko.
Ėjome link miškelio,Miranda kalbėjo su Džile,karts nuo karto į jų pokalbį įsiterpdavo ir Edgaras. Alonas ėjo spardydamas lapus ir niūniuodamas melodiją.Aš ir Edgaras ėjome diskutuodami apie viską,jis tvirtai laikė mano ranką,akyse mačiau džiaugsmą.Nors žinojau,kad jam tai laabi patinka,nesiruošiau to nutraukti,dabar jaučiausi nuostabiai. Buvau tarp šaunios kompanijos,su tikru draugu,ir šypsena nenorėjo dingti. Aš laiminga!
Susėdome po obelimi ir pradėjome aptarinėti mokyklą,kaip naujokai mato ją,vos atvykę.
-Šiaip,manau neblogai čia bus..-pasakė Džilė.
-O,kaip tau atrodo ,Alonai?
-A?-nesusigaudydamas kas vyksta. -A,man čia tinka-užsisvajojęs atsakė.
-Apie ką tu visą dieną svajojo?-suintriguota paklausė Miranda.
-Am..ar čia galėsiu būti toks koks buvau Kanadoje..
-Būk savimi,-nuraminau jį.
-Ar čia yra koks baras,kur būtų galima groti?- dar vis galvodamas paklausė.
-Patinka muzika? Taip yra,ten mano brolis visada groja su savo grupe.
-Muzika,jo gyvenimas,-įsiterpė Džilė.
-Taip..
-Jei nori supažindinsiu su savo broliu,manau jūs sutartumėt,-nusišypsojau.
Taip visą laiką mes prakalbėjome apie muzika ir jos reikšmę mūsų gyvenimuose. Vieniems mums ji tik šiaip pasilinkminimui, kitiems- atgaiva sielai,tretiems tai- gyvenimas.
visi galėjome pasakyti savo nuomonę,išklausėm ir  pritarėm savo mintims.
Edgaras suspaudė mano ranką, ir iš lūpų supratau jog pasakė "myliu".
-Ne!-sušukau ir atsistojus nuėjau link mokyklos.
-Šele,palauk,aš nenorėjau..-atsiprašydamas,paskui mane bėgo ir jis.
Miranda,Alonas ir Džilė nieko nesuprasdami susižvalgė ir nusekė paskui mus su Edgaru.
-Aš ,tau, juk sakiau,nenoriu,kad turėtum vilčių.-nusiminusi ištariau.
-Aš žinau,bet prašau nepyk. Aš tik noriu,kad tu tai pajustum..
-Edgarai,ne dabar ir ne čia.Galim susitikt ir pasikalbėti ?Aš nenoriu ,dabar apie tai kalbėt eik sau,-numojau ranka ir nuėjau.
-Kas čia įvyko?-priėjusi Miranda paklausė ir apkabino.
-Tikrai nieko,-suspindo ašara.-Aš nenoriu jo skaudinti!
-Ei!Sakyk,kas atsitiko?-nesuprasdama nieko klausinėjo toliau.
-Jis vėl kartoja,kad mane myli,o aš nenoriu,nenoriu jo skaudinti,aš juk jam nieko nejaučiu..bet jis nesupranta.
-Ses,ramiai viskas bus gerai!-nuraminti bandė šiltai žodžiais.
-Visai nieko gero.

1 skyrius (2part)

Ir vėl tikriausia pramiegojau tą akimirką ,kai skelbė "Ne uniformų dieną".
-Aš su uniforma!-tyliai sau pasakiau.
-Sveika,Šele,vėl pramiegojai direktorės žodžius?-pasiteiravo iš kažkur atsiradusi Miranda.
Tikriausia viena iš geriausių mano draugių. ji visada būdavo šalia ir mums netrūkdavo apie ką pakalbėti.Mes buvome kažkuom panašios ir traukiam viena kitą,tarsi magnetai. Išorę mes skirtingos. Ji gana aukšta,rudaplaukė,mėgstanti naujas pažintis,bet kartais jai pritrūksta drąsos,todėl esu aš vidutinio ūgio,blondinė,drąsą pilanti per kraštus,bet kartais taip pat išsigąstanti. Mūsų stiliai dažnai sutapdavo,mes pačios sutapdavome.
-Kaip matai..-nusivylusiai atsakiau.
Su Miranda nužygiavome į biologijos klasę,ši buvo jau pilnutėlė,liko tik keli laisvi suolai. Mokytoja sėdėjo  prie savo stalo ir ieškojo informacijos pamokos temai.
Biologijos mokytoja buvo viena iš tų kurias aš mėgau,ji niekada neduodavo daug namų darbų,visada sudomindavo pamokos tema. Aš visada ją gerbdavau,ji man visada atrodė gera.Tikriausia vienintelė pamoka,kurioje visi mokiniai uoliai dirbo ir noriai mokėsi.
Suskambėjo skambutis,mes su Miranda sėdėjome antroje eilėje,trečiame suole. Ten visada geriausia sėdėti,nes žiema nebūna šalta,o vasara nekaitina taip saulė.
Pamoka apie žmogaus mitybą,jau kažkada mokėmės ,bet pasirodo vėl reikia. Laikas sėdint biologijoje greit prabėga Džo ir Markas susiginčijo dėl kažko ir sukėlė šurmulį. Visi susišnibždėjo,pradėjo apkalbinėti vieni kitus.
Aš vėl lyg tai miegojau,nes nieko negirdėjau,arba nenorėjau girdėti. Man tai taip kvaila,koks tikslas apkalbėti šalia esantį žmogų,kai jis girdi?
Pamokos viduryje įsiveržė pro duris du mokiniai,maniau,kad suklydo,ne į tą kabinetą užklydo. Klydau.Jie mūsų nauji klasės naujokai Džilė ir Alonas. iš pirmo žvilgsnio mieli,pasimetę ir matyti ,jog ne iš mūsų miesto. Tikriausia atvykėliai
Džilė mano ūgio ,rudų plaukų,žalių labai gražių aki mergina. Ji traukia akį,jos įvaizdis toks pats kaip kitų,bet ji kažkuo traukia. Džilei manau buvo apie penkiolika,jos brolis Alonas buvo jos priešingybė. aukštas,blondinas,rudų akių,žavia šypsena ir jokios baimės būnant prieš visus. Rodės jis laukė šios akimirkos arba mokėjo vaidinti.Man jei patiko,viduje pajutau nora susipažinti su jais.
Mokytoja juos pasodino į laisvą suolą ,kuris šią pamoką buvo už manęs ir Mirandos.Miranda ,kaip ir aš nužiūrėjome juos nuo kojų iki akių. Alonas nusišypsojo,o Džilė bailiai apžvelgė visą klasę. Jie jau nespėjo nieko padaryti,nes kol direktorė pristatinėjo juos,kol bandė juos prakalbinti,tai užtruko šiek tiek laiko.Jie tik stebėjo mus visus.
-Labas,aš Šelė!-atsisukus į naujokus pasisveikinau ir prisistačiau.
-Labas,aš Alonas-nusišypsojo ir taip pat prisistatė.
-Nedrąsu,tikriausia būti naujoku?-nepiktybiškai pasiteiravau.
-Man tai visai ne,bet Džilei baugoka. Ji labai nenorėjo vykti čia.
-Am ..Alonai, tavęs neprašiau manęs teisinti?-priekaištingai paklausė Džilė.
-Atleisk,bet juk taip yra..-nusijuokė Alonas.
-Jūs man abu atrodote šaunūs. Gal norit kad aprodyčiau mokyklą?-paklausiau jų,o visa kalsė stebėjo mūsų pokalbį ir sekė kiekvieną žodį.
-O taip,būtų šaunu turėti bent vieną draugą kuri aprodytų viską,-nusišypsojo naujokas.
-Aš taip pat norėčiau pamatyti visą mokyklą.-įsiterpė Džilė.- Ir kaip matai,aš turiu drąsos.-nusivaipė savo broliui.
-Am. Aš esu Miranda-laukė savo eilės,kada galės prabilti ir ji.
-Malonu susipažinti,-atsakė dvyniai.
Pamoka baigta. Keturiese išėjome iš kabineto,palydėti klasiokų akių. visi stebėjo mūsų veiksmus ir klausėsi žodžių.

1 skyrius (1part)

Ankstyvas rytas,suskambo žadintuvas,nors jau gal dvi valandas buvau prabudus,atsikelti iš šiltų patalų nepanorau..
mano kambarys atrodė klaikiai,kaip ir kiekvieno paauglio. Nesutvarkytas,bet jaukus man, ant kėdės atlošo buvo užkrauta tiek rūbų,jog rodėsi jis tuoj sulūš. Mėtėsi popieriai ir maisto likučiai puošė kompiuterio stalą. Tikriausia reikės susitvarkyti,nes jei mama užsuks,sugalvos,už netvarką namų areštą..
O.taip dabar reikia atsikelti,o taip smagu būtų iki vidudienio pagulėti lovoje.. Nors trumpų atostogų...
Žadintuvas suskambo vėl,pirmąjį kartą jo neišjungiau,o nutildžiau...Taip dabar jau laikas keltis.
Atsisėdu ant lovos krašto ir bandau surasti savo šlepetes. Kaip nekeista, bet jų nei šalia lovos,nei po lova nėra.. O taip ir vėl prie kompiuterio stalo tikriausia,vakar ilgai užsibuvau, kas taip norėjau miego, jog net iki lovos nesugebėjau su šlepetėmis nueiti.. ech..
-Šele,pusryčių norėsi?-pasigirsta mamos balsas. - O tu Dinai?
-Taip,ačiū...
Mano brolis Dinas už mane vyresnis 3metais. Kaip keista,bet mes beveik nesipykstame,sutariam gana neblogai. Aš jį labai myliu... Dinas groja gitara ir mėgsta kurti muziką per specialią aparatūra. Man patinka sėdėti šalia jo ir stebėti,kaip jis, tai daro.
Muzika,jam daugiau,nei visas gyvenimas.
Gaila,bet po šių baigiamųjų metų Dinas išvyksta į Medisoną,ten mokysis teisės,nors manau,su mielu noru atsisakytų to ir mokytųsi muzikos mokykloje..bet mama nori,kad jis studijuotų teisę. Aš tam visai nepritariu,bet žodžio savoje šeimoje taip pat neturiu.
Dinas mane visada išklauso,visada palaiko,tikriausia supranta,kaip sunku siekti svajonių,kai jos uždraustos..ach taip...
Aš Šelė,man 15-ika metų gyvenu,kaip supratai "idealioje" šeimoje,kur visus sprendimus priima mama. Tėtis atlaidus,todėl daug ką praleidžia pro ausis,leidžia galutinį sprendimą priimti mamai. Turiu nuostabų ir be galo gabų brolį Diną,geriausias draugas ir patarėjas.
Taip pat mokausi tokioje skylėje,kaip "Granvičas". Tobulybė.. Mokytojai keisti patys nežino ko nori.vieną dieną reikalaują nešioti uniformą,kitą skelbia "ne uniformų diena". Turim labai gerą direktorę Ponią Veiton. Ji atlieka puikiai savo darbą, taip pat yra draugiška ir spinduliuojanti gera nuotaika.
-Šele,paskubėk nes Dinas greit išvažiuoja.
-Bėgu!
Susirišau padrikus plaukus,apsirengiau šlykščiai rudos spalvos uniformą,susidėjau knygas ir nubildėjau į virtuvę.
-Labas rytas,-pasisveikinau.
-Sėsk ir valgyk,o tada skubėk į mokyklą!-suriko mama.
-Mam,man iki mokyklos penkios minutės kelio..o dar vos puse aštuonių..
-Nori ginčų?-piktai paklausė.
Ne,bet,mam..-taikiausi prie barnių kasdien.
-Tada,valgyk ir į mokyklą!
Suvalgiau tą nelemtai skanią kažkokių kruopų košę. Kas antras šaukštą užgėriau apelsinų sultimis. O taip mano mamytė moka gaminti.Ir priversti vėliau,tai suvalgyti -talentas.
-Šele,tu jau pasiruošusi?-pasigirdo kaip niekada linksmas Dino balsas.
-Duok dar dvi minutes ir būsiu prie mašinos.
Nubėgau į kambarį dar kartą pažiūrėjau kaip atrodau ir ar mano plaukai labai baisia išsitaršė. Tiek to laiko nebuvo jų susitvarkyti, mokykloje susirišiu tvarkingai, o tai vėliau kokia istorijos mokytoja prikibs "Tu ir vėl susivėlusi,gal pas tave namuose antras pasaulinis karas?"
Tarp išmėtytų rūbų, šiaip ne taip sugebėjau rasti telefoną. Ekrane buvo pasirodžiusios penkios žinutės. Įsimečiau jį į kuprinę ir nuskubėjau prie Dino automobilio.
Jo mašina stovėjo šalia kiemo,tamsiai mėlynas autobusiukas su pagražintais grafiti piešiniais,kurie visada man pakeldavo nuotaiką. Jame visada būdavo daug muzikos instrumentų,Dinas net pakoregavo muzikos aparatūra,įstatė dideles kolonėles ir naują magnetolą.
-Sėsi į priekį?-paklausė brolis.
-Taip,ten garsiau girdėsis muzika-nusijuokiau,nes tai buvo melas,visoje mašinoje muzika skambėjo vienodai.
-Ko šiandien tokia paniurus?- bandė pamėgdžioti mano balsą ir vaidinti piktą.
-Dinai,baik!-nusijuokiau. -Aš visai ne paniurus,bet..-įsėdome į mašiną ir jis įjungė muziką. -Bet šie namai nepakenčiami . Mama vis ieško dėl ko paskirti namų areštą,kad negalėčiau susitikti su draugais.
-Šele,suprantu tave,bet mano rankos surištos. Aš taip noriu išvažiuoti į universitetą,tik bijau tave palikti..
-Dinai,bijoti neverta,juk kaip matai tikriausia dar penkis metus kalėsiu namuose, nes mama nesiruošia manęs niekur išleisti.-jis nusijuokė.
-Lauk princo kol išgelbės,-šmaikštavo.
-Tau gerai,kai apie tave apstu panelių,ir visos tau peršasi į poras..O aš..sėdžiu užsidarius kambaryje ir dulku.- stojo tylą,vėliau juokas,abudu juokomės.- Ei,nesijuok,juk nemeluoju!-bandžiau tvardytis ,bet juokiausi tik smarkiau.
Taip bekalbant Dinas atvežė mane į mokyklą. Mes mokėmės skirtingose įstaigose,nes mamai tai atrodė geriau,mažiau rūpesčių. "Granvičas" kaip aš sakiau-skylė. Mokyklos išvaizda baisi ,bet kaip keista vidus neblogas.
-Dinai,gal galėsi pasiimti po pamokų?
-O ,tu,labai supyktum,jei aš neatvažiuočiau?Turiu reikalų,dėl "Medisono".
-Am..gerai,tada skolingas lieki guminukų,-atsisveikinau ir nuėjau link mokyklos.