Mano sveikata pagerėjo,tad vėl perkėlė į palatą su Džese ir Sara. Diena rodėsi ne trumpėjo,o tik ilgėjo.Apie penktą po pietų užsuko Dinas:
-Sveika,ligoniuke,-pasisveikino šis.
-Labas,-visa laiminga apkabinau jį.
-Kaip laikaisi?
-Gerai,bet noriu iš eiti iš čia,-sumurmėjau.
-Suprantu tave.Turiu šiokių tokių gerų žinių,-nusišypsojo,o manyje sukėlė nerimą.
-Nustebink mane,-nusijuokiau.
-Kaip jau žinai mama nori,kad studijuočiau "Medisone",o aš nenoriu,tai manau sakydamas,kad išvykstu studijuoti į "Medisoną" iš tikrųjų vyksiu į Mirelendo menų mokyklą.
-Šaunuolis,pagaliau ir tu priešiniesi mamai ir darai tai ką nori daryti. Džiaugiuosi!-buvo nuostabu ir keista girdėti tai iš Dino.
-Būsiu arčiau tavęs,dažniau matysimės.
-Emm. Girdėjai,kad aš pasveikusi iš Getenburgo išvykstu?-smalsiai paklausiau.
-Kur?Ką?Kaip?-nustebo Dinas.
-Pas senelę Ty,kad nebūtų streso,-tardama pastarąjį žodį prapliupau juoktis.
-Šele,ar tikrai to nori?-nepatikliai klausė.
-Tu,pats žinai,jog mama mane "nužudys" savo prisikabinimais ir dar..-nebaigiau sakinio.
-Mama,yra mama,o kas dar?-apsidairė brolis.
-Nesvarbu,bet čia aplinkui daug nerimo ir baimės.
-Meilė?-žiūrėdamas į mano akis ištarė.
-Sudužusi,-vėl nusijuokiau.
Dinas pasakojo kaip reikėtų elgtis su ponu "X",kad išmesčiau jį iš galvos. Vėliau pats pritarė mano norui išvykti,bent trumpai viešnagei pas senelę Ty. Dinas buvo labai keistas,man vienu metu pasirodė,kad jis atėjo pas mane,jog išsiblaškytų nuo kažko,ko man nesakė. Brolis toliau tęsė pasakojimą apie savo išvykimas į kitą universitetą,jei pavyks viskas bus idealu.
Vakaras bėgo į naktį,o Edgaro nebuvo matyti,keistai pasijutau. Maniau,kad jis ateis ir mes galėsim pasikalbėti,tik nežinau apie ką. Gulėdama prie lango žiūrėjau į dangų,nemačiau jokių žvaigždžių,tik vienišą mėnulį.
Vidurnaktis,o mano telefonas pradėjo groti skambučio melodiją.Telefone pasirodė Edgaro vardas,nesupratau ką gali reikšti skambutis viduryj nakties,paspaudžiau "Tyliai",kad negrotu melodija,ir nepažadintu Džeses su Sara. Nuskubėjau į tualetą,nes ten seselė negalės barti,kodėl nemiegu ir kalbu telefonu,pakėliau ragelį:
-Klausau?-apsimiegojusiu balsu pasakiau.
-Čia Edgaras,atleisk jei pažadinau,-atsiprašydamas pasakė.
-Kodėl taip vėlai skambini? Viskas gerai?-šiek tiek išsigandusi tariau.
-Man visas gerai.Aš tiesiog negalėjau užmigti,vis galvoju apie tavo žodžius,tu man suteikei viltį,tik ar ne per vėlų?-lyg monologą kalbėdamas sakė.
-Aš,tau,juk sakiau,aš pasveiksiu ir išvažiuosiu iš Getenburgo.Aš pasakiau,tau,tiesą,tik todėl,kad galėčiau rami išvykti,laibai tikiuosi,jog pernelyg nesujaukiau tau gyvenimo.
-Šele,tu juk žinai,kad man patinki.Džilė naujas žmogus mano aplinkoje,man su ja tikrai linkam,bet aš abejoju ką jai jaučiu.
-Edgarai,prašau tik neįskaudink Džilės,o aš išvykstu ,ir nenoriu sukelti rūpesčiu.Ir kodėl,šiandien neatėjai?-nusivylusiai sušnabždėjau.
-Aš šiandien lyg ne savas ,vaikštau galvodamas apie tave,girdėdamas Džilės balsą,manau,jog tu kalbi. Juk ,tu,ir taip žinai,kad ilgai laukiau kada tu man pasakysi,tai ką noriu išgirsti ir bum..
-Aš sugadinau viską,bet gal gali rytoj ateiti ir mes pasikalbėtume?-prašydama kalbėjo ir vis galvojau ką aš jam pasakysiu,man užtektų tik pamatyti.
Sukaupsiu drąsą ,kad galėčiau pažvelgti tau į akis..-virpėdamu balsu pasakė.
Primą kartą girdėjau,tokį jo balsą,Edgaras visada būdavo toks užtikrintas savo veiksmais ir žodžiais,o šį kartą visai nežinojo ką daryti.
-Tikiuosi nesupyksi,bet man vėl darosi negera,norėčiau eiti miegoti ir prašau ateik rytoj,bent aplankyti manęs.-atsisveikindama pasakiau.
-Eik ilsėtis,atsiprašau,kad taip vėlai paskambinau.Ateisiu būtinai,o dabar labos nakties,-rūpestingai atsisveikino.
Pabaigiau pokalbį ir prisiglaudžiau telefoną prie širdies,lyg norėdama išgirsti Edgaro širdies plakimą. Stovėjau apšalusi,nukratė šiurpas,jaučiausi laiminga taip pat baiminausi,kas bus toliau.
Nuėjau į palatą atsiguliau į savo lovą ir dar kartą pažvelgiau į dangų,jame atsirado žvaigždžių. Aš pati buvau lyg žvaigždė ,mielai nukrisčiau ir išpildyčiau kieno nors norą. Kaip visada išgirdusi jo balsą išbaldavau,dabar ne išimtis ,buvau balta it sūris,drebanti,bet širdis dainavo.
-Aš laiminga tik ar ilgam?-pati paklausiau tyliai savęs.-Rytoj jis ateis ,o dabar miegoti.
Šiltai apsiklojau antklode,nusišypsojau naktiniam dangui,palinkėjau sau drąsos pamačiusi Edgarą išlikti savimi ir paaiškinti,kad a išvykstu,be jokių isterijų ir protrūkių viduje. Taip pat pasistengi nesukelti didelių rūpesčiu draugams ir kuo greičiau pasveikti,o tada lėkti iš čia kaip akis išdegus.
Miegojau ramiai,su šypsena veide,nesapnavau nieko,bet jaučiuosi lyg būčiau ant debesies.
Pabudau nuo skaidrios saulės,spinduliai raižė veidą,buvau tokia pailsėjusi,kaip niekada jaučiausi gyva, Norėjau kvėpuoti ir buvau su viltimi ,kad dabar viskas bus gerai.
Kažkas nulenkė durų rankeną,ir žengė drąsų žingsnį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą