-Jau pasveikai?-nusišypsojęs paklausė Tomas.
-Gal būt pasveikau,gal būt ne,bet tiesiog "ne fainai"viskas vyksta,norėjau prasiblaškyti,-numykiau.
-Kas vyksta?-susirūpinusiai pažvelgė į mane.
-Tiek to,savos bėdos,nežadu apkrauti jomis tavęs. Dabar tu vienintelis ,kuris sugeba priversti nusišypsoti.
-O Edgaras?Juk meilė visada padeda būti laimingai,-kumštelėjo į šoną ir manė,kad nusišypsosiu,bet dėja sėdėjau sustingusi.
-Edgaro nebėra,kaip ir draugų iš Getenburgo.
-"Okey"aš nieko nesuprantu,bet norėčiau suprasti.Gal po pamokų nori kur nueiti ir pasikalbėti?-maloniai kaip visada pasiteiravo.
-Nueiti su tavimi kažkur būtų puiku,bet nediskutuosime apie Getenburgą,sutarta?-išpyškinau jau lipdama iš automobilio.
-Tomas palinksėjo galvą,nors jaučiau kad,tai tik apsimestinis "taip",bet nedrįsau nieko sakyti.
Nuskubėjome į pamokas,visą laiką buvau šalia Tomo. Jam tai netrukdė,rodosi net patiko,kad esu kartu. Šį kart nekreipiau dėmesio,bandžiau nereaguoti į visų šnopavimus ir tylius pokalbius apie mane.
Kai ėjome į valgyklą,vėl apsvaigo galva,ir šiek tiek praradau pusiausvyrą,bet gelbėtojas Tomas stovėjo šalia ir prilaikė. Pasodino ant kedės,atnešė šalto vandens ir keletą tablečių. Net nežinau nuo ko jos buvo,bet išgėriau nesiteiravusi.
Po pamokų su Tomu nuėjome į ledainę,užsisakėme po porciją skaniausių ledų.
-Tai kas nutiko ,Šele?-visgi neklyday,jis apsimestinai palinksėjo.
-Dabar nieko,-nusišypsojau.
-O vakar?-nepaleido manęs.
-O vakar..vakar negalėjau užmigti ir paskambinau Edgarui,paklausiau kodėl man neskambino ir nerašė. Šaltai atsakė,kad jokių mūsų nėra,kad vos man išvykus viskas pasibaigė.Visi draugai likę ten mane pamiršo,kaip draugę ir šmeižia.-su ašara pasakiau.
-Jis trenktas?-sumišęs paklausė.
-Nežinau ir man tai nerūpi..
Išėjome iį ledainės,ir nusukome taku kuris vedė į miesto centrą. Tomas paėmė mane už rankos,aš nesipriešinau,man trūko šilumos.
Jis buvo tikrai geras vaikinas,kažkuo panašus į Edgarą,kai buvome geriausi draugai.BUVOME.
-Tau šalta?-sėdint ant suolelio paklausė Tomas.
-Jei rimtai,tai taip,-nusišypsojau sušalusiu veidu.
-Ateik arčiau,-ir apkabino mane.
Jaučiausi lyg būdama su šiltu žmogumi.Bet taip pat jaučiau "dežavu"su Edgaru lygiai taip pat sėdėjome parkelyje ,jis mane laikė apkabinęs ir žmonės žiūrėjo į mus kaip į draugaujančius.Dabar buvo lygiai taip pat.
-Ką man daryti?-pertraukaiu tylą.
-Įsimylėk,-vėl pasakė,kaip tą kart ,kai sirgau.
-Tave,-nusijuokiau.
-Mane,-rimtai atsakė.
Žmogus apkabinęs mane kalbėjo labai rimtai,jis nesijuokė,o žiūrėjo įdėmiai į mano akis.
-Ką tu man jauti?-rimtai paklausiau,atsiminusi visus mūsų susitikimus ir jo nuoširdų elgesį.
-Tu man patinki,-droviai,bet tvirtai atsakė.
-Norėčiau dabar pat tave įsimylėt,-nuriedėjus ašarai pasakiau.
-O,tu,pabandyk,-šluostydamas mano skruostu riedančią ašarą tarė.
-Jeigu,tu, padėsi man.
Edgaras turi likti mano užnugaryje,dabar norėjau matyti Tomą. Jis gali ir svarbiausia nori būti šalia manęs.O aš noriu,kad kažkam rūpėčiau,kad manimi kažkas žavėtųsi ir mylėtų.
-Aš galiu!-šypsodamas atsakė.
-Įrodyk!-rodydama į savo lūpas ištariau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą