21 skyrius (2part)

-Einam pasikalbėti,matau,kad kažkas ne taip,-neiškentusi Tomo žudančio žvilgsnio pasakiau.
Nuėjome į nuošalų kampą.
-Kas yra?-apsimečiau nesuprantanti kas vyksta.
-Paaiškink,kaip atsitiko iš tiesų?-nusivylusiai tarė,jis jautė nepasitikėjimą juo.Bet aš juk tikėjau ir norėjau jam viską pasakyti,tik bijojau,kad jis jaudinsis.
-Tikrai nori žinoti?-nuliūdau akimirksniu.
-Taip,-liesdamas skruostą rimtai pasakė.
-Pirmiausia,tai prižadėk nesijaudinti,-jis linktelėjo,skambėjo,lyg mane kas būtų sumušę.-Taigi grįžau namo įsijungiau muziką ir šokau,kai staiga aptemo akyse,pradėjo svaigti galva,bei lietis vaizdas.
Prabudau ant grindų su skaudančia ir kruvina kakta,grotuvas jau senai negrojo dainų.Aš buvau be sąmonės,apie tris valandas,ir ko gero dar būčiau buvusi,jei mama nebūtų beldusi į duris,-pasakiau viską ir kažkodėl nupurtė kūną.-Aš nežinau,kas man yra,aš neatsimenu daktarų diagnozių,-jo akys vėl sustingo į stiklinį žvilgsnį.
-Šele,ir tu nori pasakyti,kad visiems melavai?-nepateisindamas mano melo tėvam ir artimiesiams susiraukė.
-Aš nenorėjau rūpesčių,ir tau nesakyčiau,bet negaliu meluoti,nemoku.-apkabinau jį,nes atrodė,jog tuoj pravirksiu.
-Nuo šiol tu man sakyti viską!-nusijuokė švelniu juoku.
-Aš nesuprantu ,kas man yra,pradedu bijoti,-dar stipriau apkabinau jį.
-Viskas gerai,aš su tavimi. Tikriausia ,tau,nervinis šokas,kuris gali būti nuo per daug emocijų,ir nuo blogų,ir nuo gerų,-pabučiavo į skruostą.
-Tomai,prašau,būk su manim,-kaip maža mergaitė paprašiau.
-Visada!-ir vėl pabučiavo.
Pamažu nuėjome į kabinetą,buvo ispanų kalbos pamoka.
"Nervinis šokas,taip juk kai buvau pirmą kart,man taip ir sakė.Tad,kodėl aš nepamenu pavadinimo,juk nėra toks jau sudėtingas..aj tiek to"-svarsčiau per pamoką.
-Apie ką hgalvoji?-pertraukė mano mintis Dydsas.
-Ką apsirengti rytojui,-tyliai nusijuokiau.
Oh,taip aš juk Tomui,nepasakiau,dėl rytojaus,o jis ir nesiteiravo dar kartą.
-O,velnias,-susiraukė Dydsas.-Pamiršau Angela pakviest.Staiga klasėje prasidėjo burkavimas,nes regis dauguma vaikinų buvo pamiršę pakviesti savo antrasias puses,į šokius.
-Šele,eisi su manimi?-pasisukus į žaliaakį išgirdau klausimą,kurio laukiau.
-Net neabejok,-nusijuokiau.
Pamokos pasibaigė,mano brangus žaliaakis parvežė mane namo.Nuo tos minutės,kai pasakiau ,kad nualpau,jis labai atidžiai mane stebi ir dar daugiau rūpinasi.
-Mami,-vos įėjusi surikau.-Man reikai į prekybos centrą,noriu sunkelės šokiųvakarui.
-Puiku,važiuojam,mes su močiute tau padėsim ką nors išsirinkti,-maloniai tarė.
Nuvykome į suknelių parduotuvę.O tenai begalės gražių suknių,bet man labiausia į akis krito tamsiai mėlyna suknelė.
Iki kelių,šiek tiek papūsta,su apvalia iškirpte,iš tiesų labai daili." Kaip tik man."Kamputyje stovėjo taip tat tamsiai mėlyni bateliai,puikiai derantys prie sunkios.
-Noriu šitos,-rodydama į išrinktą pasakiau.-Einu pasimatuoti.
-Ach,mano kūna papuošė mėlynas aksomas,labai maloni medžiaga,atrodžiau daug gražesnė,kaip sakoma"ne žmogus drabužį puošia,o drabužis žmogų.",bateliai taip pat puikiai tiko,ir man labai patiko.
-Tau tinka,-šypsodamasi pasakė močiutė Ty,ir mama.
-Perkam,-nusijuokiau.
Pardavėja supakavo pirkinius į kartonines dėžes,jas perrišo raudonu kaspinu ir padavė man,su šypsena nulėkiau prie mamos mašinos.

21 skyrius (1part)

Mano galvoje sukosi mintys "Kas man yra?",negalėjau pateisinti savo nualpimų. Iš tikrųjų,tai menkai prisiminiau daktarų žodžius ir diagnozę po pirmo karto,man atsidūrus ligoninėje.Gal būt ,todėl ir nesurišu galų.
Užmigau skaudančia galva,bet šalia buvo mama ir ramino,kad tai laikinas skausmas.
Žadintuvas.
Giedras rytas,saulė neryškiais spinduliais švietė į sniegą.Pramerkiau akis ,vaizdas kambaryje nesisuko,viskas stovėjo vietoje. Jaučiau vos menką geliantį skausmą,bet prilietus žaizdą smarkiai nugeldavo tiek kūna,tiek galvą.
Pakilau iš lovos ir susiradau gražesnius drabužius,susišukavau plaukus,užsimečiau sruogelę ant kakttos,ties ta vieta,kur švietė baltas pleistras.
-Labas rytas!-atsidūrusi virtuvėje pasisveikinau.
Keistai,bet visi atsakė,pasijutau labai nejaukiai. Greitai užkandau ir dūmiau pro duris į mokyklą.
Niekada nerodžiau didelio entuziazmo mokyklai,ten patiko būti,tik dėl draugų.
Paskambinau Tomui pasakyti,kas aš pakeliui į mokyklą ir nereikia manęs paimti,susitiksim tenai. Šis tik krestelėjo ir sučiulbėjo šiltų žodelių.
Lingavau į mokyklą,nieko nemoku,o kontrolinių lavina.Šaunu,bet man nerūpi!Ėjau su plačia šypsena ir tuo pat metu kausčiau smegenis apie daktarų išvadas.
-Sveika,saulyt,-už nugaros išgirdau Tomo balsą,ir pajutau ranką ant liemens.
-Sveikas,-atsisukau į jį,jo akyse sustingo ,kaip ir kūnas.
-Kas atsitiko?-nesuprasdamas balto pleistro ant kaktos atsiradimo priežasčių paklausė.
-Nieko,trinktelėjau į durų staktą,-įroniškai nusijuokiau.
-Tu rimtai?!-nepatikliai žvelgė į mano akis.Jis vienintelis netikėjo šiuo pasiteisinimu.
-Taip,nusiramink,viskas gerai,-ir pabučiavau jį.
Mačiau,jis netiki manimi,bet nebandė kamantinėti,vėliau aš jam pasakysiu kaip yra iš tiesų,negaliu jam meluoti..nemoku. Tomas į bučinį atsakė,bet jautėsi įtemptas jo kūnas,tikriausia pyko,kad nesakau tiesos.
Nuskubėjome į pamokas,mūsų pirštai susipynė ir mes linksmai lingavome į kabinetus.Sulaukiau dar daug klausimų ""Kas tau nutiko??",visiems melavau tą patį,nes žinojau,sakydama vis kita,pati pasiklysiu mele. Visi regis tikėjo tuo įvykiu su durų stakta,bet Tomui išgirdus tą patį atsakymą įsitempdavo kūnas ir žvilgsnis nepatikliai žiūrėjo į mane.

20 skyrius (2part)

Tomo  šalta ranka slydo mano veidu pirmyn ir atgall,glostydama skruostus,
Jo lūpos ,tai prisiliesdavo prie manųjų ir užvirdavo mano kraują,tai atitraukdavo jas,ir vidumi ,kaip narkomanė prašiau dar ir dar..
-Aš tave myliu,-į ausį sušnibždėjau jam.
-Aš tave taip pat.
Vis gi teko kulniuoti namo,ir tikriausia pirmą kartą aš taip stipriai nenorėjau išsiskirti su Tomu. Grįžau namo,bet buvau lyg euforijos būsenoje,tiesiog svaigau iš laimės.
-Kodėl tokia laiminga?-prie durų pasitiko tėtis.
-Velnias pamiršau jam pasakyti,-tyliai sumurmėjau.-Tiesiog,-pabrėžiau šį žodį ir nuskubėjau į savo kambarį.
Surinkau žaliaakio numerį.
-Iš tos laimės,pamačius tave,pamiršau ,tau,pasakyti,tai kas svarbiausia.,-nusijuokiau.-Aš vykstu kitą savaitę į Getenburgą,bet taip pat greit grįšiu ir nuo šiol čia gyvensiu!Girdi?!-kunkuliavau laime.
-Šaunu!!Čia tikrai žinios,tokios nerealios..-džiūgavo Tomas.
Šiek tiek dar pakalbėjome su juo ir susitariau dėl rytojaus važiavimo į mokyklą.
-Šele,važiuojam į kiną?-mano mintis pertraukė Dino balsas.
-Tuoj ateisiu,-užrikau.-Ne,aš,nenoriu,-staiga persigalvojau.
-Kaip nori,-atsiliepė.
Nežinau ,kodėl,bet užrakinau duris ir įsijungiau muziką,gal nenorėjau,kad užtiktų kas netikėtai.Pradėjau šokti ir per įsijautimą negirdėjau kas dedasi aplinkui.
Apsvaigo galva,vaizdas pradėjo lietis.
_
Muzikos grotuvas jau baigė groti dainas,o aš guliu ant grindų,su praskelta galva ir jaučiu gėlimą joje. Mane tikriausia pažadino,tik beldimas į duris.
-Šele?!-kažkas beldėsi.
-Ką?-pašokau nors ir skaudėjo galvą,atidariau duris.
-Kas ,tau?-mamos žvilgsnis užkliuvo už mano žaizdos.-Kodėl,taip ilgai neatidarei?
-Miegojau ir prabudau nuo beldimo,šokau atidaryti,tau,durų ir susitrenkiau į durų staktą,-skambėjo idiotiškai,bet nenorėjau vėl jaudinti kitų,o mama regis patikėjo.
Einam sutvarstysim žaizdą,-parodė į virtuvės pusę.
Prisidengusi ranka žaizdelę ėjau į virtuvę,nežmoniškai gėlė galvą,ir ji vis dar sukosi.Buvau suirzusi,nes nesupratau,kodėl nualpau,ar aš ne viską žinau po visų tų gulėjimų ligoninėje.? Kažkaip vidumi jaučiau,kad man visi nesako kažkokios tiesos iki galo.
-Kas atsitiko?-išsprogusiom akim paklausė Dinas.
-Susimušiau į durų staktą,-ir pratrūkau juoktis,tai skambėjo idiotiškai.
Mama sutvarstė žaizdą,dezinfekavo,užlipdė didelį pleistrą,atrodžiau kaip po kokios avarijos ar kažko panašaus.
Dar sulaukiau tėčio ir močiutės Ty išgąsčių,bet lengvai melavau,kaip ir kitiems,visi tikėjo ta kvaila istorija,su durų stakta.

20skyrius (1part)

Susėdome į Dino automobilį,tą patį visureigį apipurkšta "graffiti"dažais. Judėjome namų pusės link,tikriausia,todėl,kad mama su tėčiu jau įsirengė ten.
Neklydau mama su tėčiu kūrėsi gretimame kambaryje,močiutė buvo namie ir gamino valgyti.Mmm,kvepėjo labai gardžiai.
-Labas ,mieloji,-man įžengus į tėvų kambarį tarė mama.
-Labas,-apsikabinau ją ,tai buvo dar vis neįprastą,vėliau apkabinau tėtį.
Mamai pasakojau ,kaip man čia sekasi,kaip praėjo pirmoji diena mokykloje,aišku nepamiršau pasakyti it dienų,kai gulėjau lovoje ir laukiau kada savijauta pagerės.Buvo be galo keista matyti mamos veide nerimo raukšleles,dar vis nepripratau,kad aš jai galiu rūpėti,ir ,kad ji domisi mano gyvenimu.
Susėdome prie pietų stalo,jis buvo nudengtas maistu,lėkštėse garavo sriuba,.Vos spėjus ją suvalgyti,močiutė ir mama atnešė karštuosius patiekalus,salotų ir desertą. Visi prie pat stalo šypsojosi.
-Labai skanu,ačiū-pavalgiusi pasakiau,ir atstūmusi kėdę nuėjau į savo kambarį.
Skambutis.
-Klausau?!-nepastebėjusi kas skambina.
-Netrugdau?-pasigirdo švelnus Tomo balsas.
-Ne,kaip tik baigiau valgyti.
-Klausyk,o kaip dėl tos frazės "jis mano vaikinas",čia tu iš tikrųjų taip galvoji ir norėtum ? Ar kaip?-džiaugsmingai ir tuo pačiu labai susirūpinęs paklausė.
-Pirmiausia,atleisk,kad atsakiau už tave,o dėl frazės,aš visai norėčiau,man be galo gera būti šalia tavęs,-neapgalvojusi viską išsakiau,ir vėliau mintyse keikiau save.
-Tada,mums reikia susitikti. Gal galėsi šiandien ištrūkti?-keistai maloniu balsu klustelėjo Tomas.
-Kai turėsiu progą,tau paskambinsiu.Turiu lėkti,myliu,bučiuoju,iki.
-Ir aš tave,iki.-šelmiškai atsisveikino.
Vos išgirdusi Tomom balsą,mane persmelkė vidinė šiluma,apėmė ramybė.Atsiguliau ant lovos ir žiūrėjau į lubas,mano lūpos taip plačiai šypsojosi,jog pradėjo skaudėti žandus. Labai norėjau apkabinti žaliaakį,nežinau ,kodėl,bet dabar pat norėjau pamatyti jį.
-Mama,galiu keliom valandom išeiti,turiu reikalų?-mielu tonu paprašiau.
-Žinoma,tik nežinau ar tu žinai,kad mes kartu su tavimi po savaitės vykstam į Getenburgą ,tad būk pasiruošusi,-nebaigusi sakinio nutilo.
-Dar kažkas?-nepatikliai pažiūrėjau.
-Taip.Grįžę į Getenburgą susikrausim daiktus ir nuo šiol gyvensim čia,Floridoje! Tik per šventes vyksim pas senelius,jų aplankyti.-lyg lietų iš giedro dangaus ,mama mestelėjo žinią.
-Jėga! ! !-stipriai apkabinau mamą.
Išbėgau į gatvę pilna džiaugsmo,susigraibiau telefoną ir paspaudžiau "skambinti".
-Taip,Šele?-supypsėjus atsiliepė Tomas.
-Aš netoli tavo namų,turiu keletą laisvų valandų.
-Skubu.-toks buvo Tomo atsisveikinimas.
Stovėjau greta jo namo iš vedo nedingo šypsena,bet dar labiau platėjo.Atsirėmusį į medį,žvelgiau koks stiprus kamienas,kiek daug rėvių. mano akyse pasidarė tamsu.
-Spėk!-pareikalavo cypsintis balsas.
-Džo?Glenas?Dinas?Edga..-sustojau.Negalėdavau ištarti to vardo nukratydavo lyg nuo elektros,bet dabar jis man nieko nereiškė.-Edgaras?Ne,ne,Tomas?-vėl išvydau šviesą,nusijuokiau.

-Ne jau tiek daug,tau uždengiančių akis?-apsimetė susirūpinusiu ir nusiminusiu.
-Tik tu,-pakštelėjau jam į lūpas būčinį.
-Saldu!Prisėskim čia ant suoliuko-pasiūlė žaliaakis.-Tai,kaip dėl tos frazės,ar tikrai norėtum draugauti su manimi?-laikydamas mane už rankos paklausė.
-Norėčiau,beabėjo norėčiau.Tiesiog kartais man atrodo,kad tu man per daug geras ir tai kažkaip keista.
-Tada: Aš Tomas Gidvitčas,tau Šele Wiliams siūlau draugauti su manimi,-įroniškai juokavo.
-Aš Šelė Wiliams beabejo sutinku su tavo Tomai Gidvitčai pasiūlymu,-lyg sutarties parašu pasibučiavom.
Nors jau buvo daug sniego ir šaltis kaustė,mes sėdėjome ant suolelio šildydami vienas kitą. Žiemiška saulė šiek tiek plieskė,žiūrint į ją skaudėjo akis.
-Bučkį,susišildymui,-rodydamas į savo lūpas šypsojosi Tomas.
- O man du tada,-mes beveik visą laiką sėdėjome ir žvelgėm į vienas kito akis arba bučiavomės.