Susėdome į Dino automobilį,tą patį visureigį apipurkšta "graffiti"dažais. Judėjome namų pusės link,tikriausia,todėl,kad mama su tėčiu jau įsirengė ten.
Neklydau mama su tėčiu kūrėsi gretimame kambaryje,močiutė buvo namie ir gamino valgyti.Mmm,kvepėjo labai gardžiai.
-Labas ,mieloji,-man įžengus į tėvų kambarį tarė mama.
-Labas,-apsikabinau ją ,tai buvo dar vis neįprastą,vėliau apkabinau tėtį.
Mamai pasakojau ,kaip man čia sekasi,kaip praėjo pirmoji diena mokykloje,aišku nepamiršau pasakyti it dienų,kai gulėjau lovoje ir laukiau kada savijauta pagerės.Buvo be galo keista matyti mamos veide nerimo raukšleles,dar vis nepripratau,kad aš jai galiu rūpėti,ir ,kad ji domisi mano gyvenimu.
Susėdome prie pietų stalo,jis buvo nudengtas maistu,lėkštėse garavo sriuba,.Vos spėjus ją suvalgyti,močiutė ir mama atnešė karštuosius patiekalus,salotų ir desertą. Visi prie pat stalo šypsojosi.
-Labai skanu,ačiū-pavalgiusi pasakiau,ir atstūmusi kėdę nuėjau į savo kambarį.
Skambutis.
-Klausau?!-nepastebėjusi kas skambina.
-Netrugdau?-pasigirdo švelnus Tomo balsas.
-Ne,kaip tik baigiau valgyti.
-Klausyk,o kaip dėl tos frazės "jis mano vaikinas",čia tu iš tikrųjų taip galvoji ir norėtum ? Ar kaip?-džiaugsmingai ir tuo pačiu labai susirūpinęs paklausė.
-Pirmiausia,atleisk,kad atsakiau už tave,o dėl frazės,aš visai norėčiau,man be galo gera būti šalia tavęs,-neapgalvojusi viską išsakiau,ir vėliau mintyse keikiau save.
-Tada,mums reikia susitikti. Gal galėsi šiandien ištrūkti?-keistai maloniu balsu klustelėjo Tomas.
-Kai turėsiu progą,tau paskambinsiu.Turiu lėkti,myliu,bučiuoju,iki.
-Ir aš tave,iki.-šelmiškai atsisveikino.
Vos išgirdusi Tomom balsą,mane persmelkė vidinė šiluma,apėmė ramybė.Atsiguliau ant lovos ir žiūrėjau į lubas,mano lūpos taip plačiai šypsojosi,jog pradėjo skaudėti žandus. Labai norėjau apkabinti žaliaakį,nežinau ,kodėl,bet dabar pat norėjau pamatyti jį.
-Mama,galiu keliom valandom išeiti,turiu reikalų?-mielu tonu paprašiau.
-Žinoma,tik nežinau ar tu žinai,kad mes kartu su tavimi po savaitės vykstam į Getenburgą ,tad būk pasiruošusi,-nebaigusi sakinio nutilo.
-Dar kažkas?-nepatikliai pažiūrėjau.
-Taip.Grįžę į Getenburgą susikrausim daiktus ir nuo šiol gyvensim čia,Floridoje! Tik per šventes vyksim pas senelius,jų aplankyti.-lyg lietų iš giedro dangaus ,mama mestelėjo žinią.
-Jėga! ! !-stipriai apkabinau mamą.
Išbėgau į gatvę pilna džiaugsmo,susigraibiau telefoną ir paspaudžiau "skambinti".
-Taip,Šele?-supypsėjus atsiliepė Tomas.
-Aš netoli tavo namų,turiu keletą laisvų valandų.
-Skubu.-toks buvo Tomo atsisveikinimas.
Stovėjau greta jo namo iš vedo nedingo šypsena,bet dar labiau platėjo.Atsirėmusį į medį,žvelgiau koks stiprus kamienas,kiek daug rėvių. mano akyse pasidarė tamsu.
-Spėk!-pareikalavo cypsintis balsas.
-Džo?Glenas?Dinas?Edga..-sustojau.Negalėdavau ištarti to vardo nukratydavo lyg nuo elektros,bet dabar jis man nieko nereiškė.-Edgaras?Ne,ne,Tomas?-vėl išvydau šviesą,nusijuokiau.
-Ne jau tiek daug,tau uždengiančių akis?-apsimetė susirūpinusiu ir nusiminusiu.
-Tik tu,-pakštelėjau jam į lūpas būčinį.
-Saldu!Prisėskim čia ant suoliuko-pasiūlė žaliaakis.-Tai,kaip dėl tos frazės,ar tikrai norėtum draugauti su manimi?-laikydamas mane už rankos paklausė.
-Norėčiau,beabėjo norėčiau.Tiesiog kartais man atrodo,kad tu man per daug geras ir tai kažkaip keista.
-Tada: Aš Tomas Gidvitčas,tau Šele Wiliams siūlau draugauti su manimi,-įroniškai juokavo.
-Aš Šelė Wiliams beabejo sutinku su tavo Tomai Gidvitčai pasiūlymu,-lyg sutarties parašu pasibučiavom.
Nors jau buvo daug sniego ir šaltis kaustė,mes sėdėjome ant suolelio šildydami vienas kitą. Žiemiška saulė šiek tiek plieskė,žiūrint į ją skaudėjo akis.
-Bučkį,susišildymui,-rodydamas į savo lūpas šypsojosi Tomas.
- O man du tada,-mes beveik visą laiką sėdėjome ir žvelgėm į vienas kito akis arba bučiavomės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą