Aš stovėjau prie savo lango ir žvelgiau į naktį. Stovėjau ,kaip įkalta "jis turi mergina,aš jam buvau susižavėjimas",tokie žodžiai sukosi galvoje,pradėjau drebėti lyg nuo šalčio,bet juk kambaryje buvo labai šilta. Akys klaidžiojo po tamsą,ieškojo žvaigždžių.
-Mama,galiu eiti pasivaikščioti?-išdrįsau paprašyti jos.
-Ei-niurzgėdama atsakė.
Buvau apstulbusi,jog išleido mane.Apsivilkau paltą,susiradau plonas pirštines,nes dar kratė šaltis. Išėjau pro duris,niekas net nepastebėjo. Naktis buvo juoda,su keliomis žvaigždėmis,galėjau joje išnykti. Keli gatvės žibintai degė ryškia šviesa,aplink ją buvo galima pastebėti ir mažų vabaliukų. Ėjau tolyn gatve,žmonių beveik nebuvo,vos vienas ar kitas skubėjo kažkur. Mano galvoje skambėjo vienas klausimas "Ką man reiškia Edgaras,dabar?"Negalėjau jo pavadinti draugu,nes per daug šiltų jausmų jam jaučiu,bet ar jis man patiko,taip pat negalėjau pripažinti,nes nežinau kokie jausmai ,tai gali pasakyti.
Pradėjo lyti šaltas lietus,kuris liko šaltais lašais ant manęs. Norėjau verkti,bet nebuvo dėl ko,ar todėl,kad jis laimingas aš turėčiau liūdėti,ar ,todėl,kad nelaiminga jaučiuosi aš. Jis patyrė šį jausmą,kai tau kažkas patinka,bet į tavo šauksmą,tau niekas neatsako tuo pačiu.
Ko gero dabar pradėjau labai vertinti jo draugystę ,jį patį.Rodėsi tik dabar supratau,kad jis man labai patinka,aš juk turėjau atsakymą širdyje "Taip",bet niekada iki galo jo nesuprasdavau ir visada atsakydavau "Ne".
Namo grįžau šlapio nuo šalto rudens lietaus.Man patiko eiti ,žvelgti į dangų ir jausti šaltus lašelius,krentančius ant manęs.
Įėjus į namus ,likau tokia pat nepastebėta,kaip ir išėjus. Aš buvau laiminga,todėl,kad Edgaras dabar buvo laimingas,bet vidus buvo sušalę. Dabar aš bijosiu su juo būti,ne todėl,jog aš jam patinku,bet todėl,kad jis man patinka. Ir po velnių,jei viskas būtų kitaip..
Naktį miegojau labai neramiai,blaškiausi ir buvau sušalusi į ledą,man pačiai lyg nebuvo šaltą,bet rankos ir kojos šalo,jaučiausi,ne kaip. Ryte pabudau gerokai anksti,bet neturėjau jėgų keltis,galva plyšo iš skausmo,visus kaulus skaudėjo,rodėsi atsistosiu ir sulūšiu.
Dinas įėjo į kambarį pažadinti manęs,bet aš jau buvau prabudusi.
-Labas rytas,-su šypsena pasakė.
-Labas,-užkimusiu balsu pasisveikinau . Mano balsas gergždėjo.
-Ne kaip atrodai,-pažvelgė į mane keistu žvilgsiu. -Tu labai balta,gal sergi?-paklausė su nerimęs.
-Nemanau,-bet jis priėjo prie manęs ir palietė kaktą.
-Tu degi!-suaimanavo.
-Tiek to turiu šiandien eiti į mokyklą.
-Vėliau nebus blogiau?-klausiamai žvelgė į mane Dinas.
-Ne išgersiu antigripino vaistų ir praeis,apsirengsiu šiltai.
-Žiūrėk aš jau turiu bėgti,bet galiu palaukti tavęs ,nes su tokia sveikata dar eiti į mokyklą pavojinga.
-Dinai ,bėk kur tau reikia,aš paprašysiu Mirandos,kad mane paimtų.Ačiū.
-Gerai,bet jei blogai pasijusi iš karto skambink,atvažiuosiu tavęs pasiimti iš mokyklos,-rūpestingai pasakė.
-Aha,-užkimusi pasakiau ir išgrūdau jį pro duris.
Apsirengiau tikrai šiltai,gal net per šiltai rudens pradžiai,bet mane kratė šaltis,todėl ir kaip žadėjau Dinui apsirengiau šiltai. Buvau balta it sūris,užsitepiau ant veido šiek tiek pudros,kad atrodyčiau gyviau,pasidažiau akis,lūpas nauju blizgiu,susirišau plaukus į kasą.Nubildėjau į virtuvę.
Namie buvo tik mama,ir toji net nesikalbėjo su manimi,pyko dėl incidento mokykloje,ji net nepastebėjo ,kad mano sveikata tikrai prasta. Tėtis tikriausia išėjo preiš penkias minutes. Susiradau vaistinėlę ,o joje vaistų nuo gripo ar peršalimo. Išgėriau porą tablečių,jos man turėtų padėti. Pasiėmiau kuprinę ir išėjau ,atsisveikinau su mama,o ji man net neatsakė. Kadangi,pamiršau paskambinti Mirandai ,teko eiti pėstute.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą