-Sveika,-pasisveikino Miranda.
-Nelabai sveika,bet labas.
-Kas yra? Tu kažkokia išbalusi.
Pratrūkau verkti,nes net kai paklausė Alonas ar viskas gerai,vos susilaikiau,jog nepratrūkčiau,prie Mirandos negalėjau ,nes ji per daug gerai žinojo mano būdą.
Apsikabinau ją ir verkiau,ji nelabai suprato,kad man yra,bet apkabinusi bandė nuraminti. Aš bandžiau ištarti žodį,bet lūpos taip virpėjo,negalėjau.Miranda bandė mane palydėti iki atokesnės vietos,rūbinės ar bent toleto. Aš pro ašarotas akis mažai ką mačiau,todėl tik sekiau šalia jos
-Šele,kas atsitiko?-bandydama suprasti paklausė.
-š..šš,-dar vis virpėjau.
Atsidūrėm rūbinėje,tarp mano klasės striukių ir paltų. Prisėdome prie ten buvusio suolelio. Aš drebėjau. Mano akys buvo pilnos ašarų,rodės jos niekada nesibaigs.
-Aš noriu išeiti,-pagaliau ištariau.
-kur?-nesuprato geriausia draugė.
-Dangun,aš noriu,,-drebančiu ,bet užtikrintu balsu tariau.
-Baik!-sudraudė.-Kas vakar ar šiandien buvo,kad tu tokia keista?
-Aš noriu išeiti,-toliau kartojau,verkdama.
-Nustok!-piktai atrėžė.
-Bandau tvardytis,bet negaliu mano vidus sudužęs,-ką galvojau tą sakiau. -Vakar mane pažemino istorikė prieš direktorę,gerai ,tai nes..-užstrigo balsas.-..nesvarbu,bet mama..-nepratęsiau minties.
-Bet ką mama?
Bandžiau nusiraminti,rodėsi po truputį pavyksta,nors ašaros riedėjo ,aš jaučiausi geriau,nes nebuvau šį karta viena.
-Mama..nori,kad gyvenčiau internatinėje mokykloje,pati drįso pasakyti ,jog aš jai "..spuogas kurio neeina užmaskuoti ar išspausti.."aš jai trukdau. Aš noriu dingti.
-Ką ?Ką ji pasakė?-apstulbo ir Miranda.
-Neleido naudotis kompiuteriu,norėjo atimti telefoną,bet tėtis liepė grąžinti man. Aš dviem mėnesiams nubausta likti po pamokų,o namų areštas visam gyvenimui.Ir maža to ji manęs nekenčia..-balsas drebėjo,bet kalbėjau užtikrinta.
-Šele,aš nežinau net ką pasakyti,kad tau nebūtų taip sunku,bet.tu ,juk žinau,kad jei tik ką nori pasakyti man sakyk,aš nepadėsiu gal būt,bet visada išklausysiu,-nuoširdžiai pasakė Miranda.
-Ačiū,bet tik prašau nepalik manęs,-lyg mažas vaikas paskiau. -Tik tavimi dabar pasitikiu.
Užsikalbėjome,man pavyko nusiraminti galutinai,drebėjau,bet jaučiausi kur kas geriau,nes buvau nebe viena su savo mintimis.Su Miranda praleidome pirmąją pamoką,dėl mano ašarų.Draugė nesakė dėl to nė žodžio,ji mane palaikė. Tokios draugės aš niekada dar neturėjau.
Kai ėjome link valgyklos,atsidūriau prie pat Edgaro. Jis pažvelgė į mano labai raudonas akis ir veidą tarė:
-Šele,kas atsitiko?
-A..alergija ,-vėl suvirpėjo balsas._galiu tave apkabinti?-pasiteiravau.
-Mhm.Žinome,-nelabai suprasdamas prašymo,bet su malonumu mane apkabino.
-Ačiū,kad esi.
-Gerai,o kas tau nutiko?-vis tiek kamantinėjo. Miranda tylėjo ir viską stebėjo,nenorėjo kištis į mūsų pokalbį.
-Šiaip negera,blogai miegojau,galvą skauda,-bandžiau sugalvoti įvairių priežasčių kas man yra.
-Mira,kas jai?-kreipėsi į Miranda.
-Bloga savijauta,-pakartoji atsakymą.
-Jūs kažką slepiat,-apžvelgęs mus Edgaras ištarė.
-Ne šiandien,-numykiau.
Pakalbėjau su Edgaru ,man dar labiau palengvėjo,bet gaila nenoriu ir gal dar nelaikas jam viską sakyti. Mačiau jo akyse nerimą,jis bijojo dėl manęs. Kai su Mira įėjome į kabinetą Džilė padėkojo už vakar dieną,taip pat su Alonu uždavė tą patį klausimą "Kas yra?",bet numykia bloga savijauta. Manau,jog patikėjo. Miranda suprato,jog aš nenoriu niekam nieko sakyti ,todėl tik pritardavo mano pasakytom frazėm.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą