Apsirengiau ,įkvėpiau oro ir drąsos.Nužygiavau pas Edgarą.
-Matau,jog šiandien ,jau nepyksti?-nusivaipė.
-Ne,-atsakiau tokia pat mimika.-Einam pasivaikščioti,noriu pasikalbėti,-prisiminus jo žodžius pakartojau aš.
Žinoma.
Išėjome iš mokyklos teritorijos,pasukome link miško. Rudenį jis atrodė nuostabiai ,spalvoti lapai,eini r spardai juos nuo žemės,-nuostabus jausmas.Priėjome prie suoliuko,kuris buvo pasislėpęs po rudens lapais.
Prisėdome.
-Šele,aš žinau,kad tu jau žinai,jog man patinki,-prisiminęs savo kažkada ištartus žodžius,pasakė.
-Taip,aš jau,tai žinau. Tu taip pat žinai,kaip aš jautriai reaguoju į tavo veiksmus,juk aš bijau,kad tu gali būti įskaudintas,bijau,kad kentėsi,- su juo galėjau kalbėtis apie viską,jis suprasdavo.
-Šele,tu tikriausia vienintelė tokia kuri bijo,dėl kito žmogaus jausmų,-nusišypsojo Edgaras.-Bet,tu,nesijaudink ,man užteks ir to,kad tu būsi šalia manęs.
-Bet ar taip ,aš tau nesuteiksiu daug vilčių?
-Suteiki,bet jos man padės kitaip šalia tavęs,jaustis ir elgtis.
-Aš bijau tave prarasti,nes taip pat noriu,kad būtum šalia.Aš bijau. Tave praradus nebeįsivaizduoju savo gyvenimo,-numykiau.
-Tai taip miela,-nusijuokėme abudu.
-Tu,toks mielas,-kimštelėjau jam į pašonę.-Aš pati sau pavydžiu,kokį draugą turiu.
-Tu nereali.
Sėdėjome ant miškelyje esančio suoliuko ir apsikabinę stebėjome dangų.Aš buvau tokios geros nuotaikos,kad net nepajutau,jog lauke daug šalčiau,nei man atrodė. Ta proga Edgaras mane apkabino ir buvo taip šilta,taip gera,dangus,brangus žmogus,tik mano šalti jausmai neatstojo to ką jis jautė man.
Tikriausia pamatę mus visi tik ir galvodavo ,jog mes draugaujame,bet Šelės šalti jausmai ,to neleidžia.
Su Edgaru praleidau nuostabų vakarą,pasakiau,kaip jaučiuosi,kaip noriu ,kad būtų ko tikiuosi..išsikalbėjau jam.
Jaučiuosi palengvėjusi ir tik geriausio draugo dėka.
Buvau tokia laiminga,kad užmigau svajodama.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą