Grįžau namo ,mašinoje nekalbėjau nei su tėčiu,nei su mama,neturėjau ką jiems pasakyti,istorikė viską pasakė už mane. Mama skundėsi,kokia aš bloga,kokią mane išauklėjo tėtis,kokia aš aikštinga. Taip ir norėjosi atidaryti dureles ir iššokti iš važiuojančios mašinos.
Rudos namo durys,languose blanki tamsa,tik garaže kelios įjungtos šviesos ir girdėti muzika. Norėjau begti į savo kambarį ,bet kur tau mamutė sustabdė ir liepė išklausyti jos moralo.
-Taip,gražuole,baik maivytis prieš mane,baik daryti gėda mūsų šeimai. Tu kaip koks spuogas kurio neeina užmaskuoto ar išspausti. Jei dar kart mane iškvies į mokyklą,tu keliausi į internatą.ir gali nesvajoti tėtis man leis.-kalbėjo nesustodama ir neleisdama kitiems įsiterpti.-Atiduok kompiuterį,mobilųjį ir eik daryti namų darbų.
Stovėjau išsižiojusi aš jai esu "..spuogas kurio negali užmaskuoti.." ,iš manęs atima viską ką turiu ,ir su kuo leidžiu laisvalaikį,mane nori išsiųsti į internatą? Taip ji to tikrai laukai.
-Bet ,kaip tada aš susisieksiu su jumis,jei būsiu be telefono?-paklausiau.
-Tegul telefoną pasilieka,-įsiterpė tėtis,norėdamas šį,bei tą gero padaryti. -ir neberėk ant jos,jau gana,ji ir taip nemažai streso patiria,-sudraudė mamą,Dinas taip pat išsižiojąs po mamos žodžių ,nes nieko nesuprato.
Manau mano planai patiktų mamai,gal ji man net duotų pinigų,jei išeičiau?
Užkulniavau į kambarį,vienintelė vieta kur jaučiausi gerai,nes kitur neišleisdavo,nors jau nusibodo būti čia.Užrakinau duris ,nenorėjau matyti nieko,net brangaus brolio. Dabar man buvo perskaudu matyti jį,mama visuomet jį mylėjau labiau,ne jau jai buvo sunku parodyti tuputi meilės man,truputį nuoširdumo..
Subraškėjo rankena,Dinas norėjo įeiti,bet pasakiau,kad aš nenoriu matyti ,net jo. Sėdėjau prie durų ir verkiau,laikiau burna užčiaupus,kad nerėkčiau,man buvo taip skaudu. Aš taip norėjau dingti iš čia,aš norėjau numirti. Dinas prašėsi į vidų,o aš neatsakiau į jo žodžius,tik dar labiau verkiau. Mama tą vakarą net nesibeldė į duris,jog lieptų eiti miegoti,niekas daugiau nesibeldė. Aš taip ir užmigau šalia durų,,ašarota.
Pabudau.Buvo šalta,krėtė drebulys,veidas buvo ašarotas nuo ašarų,ko gero verkiau,net miegodama.Atsistojau ir nuėjau prie drabužių spintoje esančio veidrodžio ir žvelgiau į save su panieką sau. Tą akimirką pritariau mamos žodžiams ,pati nekenčiau savęs. Susiradusi švarius drabužius persirengiau,tūnojau kambaryje iki tų minučių,kai reikėjo išeiti į mokyklą. Į mano kambario duris niekas,net nepasibeldė. Tėtis jau buvo darbe žinojau,jog jam aš rūpiu,jis visada džiugindavo mane. mama jau ruošėsi išeiti,bet nežinia kodėl neužėjo į mano kamabarį pakviesti valgyti pusryčiu. Tikriausi amanė,jog jos ignoravimas mane sužlugdys,gal..gal ateityje taip ir bus.Dinas tikriausia nesibeldė,todėl,jog matė,kaip man sunku.
-Važiuok be manęs,-užkimusiu balsu pasakiau broliui,kai stovėjo lauke.
-Neliūdėk,-bandė pralinksminti ,bet ne šiandien.
-Važiuok,-numojau ranka.
Dinas liūdnas nuvažiavo savo keliais ,o aš nuėjau link mokyklos,kelias prailgo Edgaras tikriausia jau buvo mokykloje,nes dairydamasi jo nepastebėjau. Ėjau viena,galvoje girdėjosi mamos vakar išrėžti žodžiai . Dar dabar nesuprantu,kaip jai ,taip pavyko pasakyti. Taip drąsiai,taip užtikrintai,tai ištarė,jog rodėsi tikrai nori išsiųsti mane į internatą,neabejoju dabar taip ir yra. Ji to tikriausia ir sieks.
-Šele,palauk,-pasigirdo uždusęs balsas,sustojau pažiūrėti kas tai.-Labas,-pridusęs pasakė Alonas.
-Labas,-šaltai atrėžiau.
-Noriu padėkoti,kad vakar apgyniai Džile,-nuoširdžiai pasakė. -Ei,ar tau viskas gerai?
-a..Lyg tai,-susimėčiusi atsakiau.
Atrodai keista.
-Blogai miegojau,-pasiteisinau,bet juk iš tikrųjų blogai-ant grindų ,sušalusi ir apsiverkusi.
Priėjome mokyklą,Alonas nusuko į pirmąjį korpusą,nes turėjo reikalų,o aš likau pagrindiniame, Nuėjau link spintelės ,norėjau įsidėti paltą . Dar kart pažvelgiau į menką veidrodėlį ir pasibjaurėjau savimi. Kaip tik tą akimirką kai keikiau save atsirado Miranda,
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą