Mokyklą pasiekiau kaip ir visada greit,per dešimt minučių,spėdavau ateiti. Miranda,kaip ir visą laiką buvo su Alonu ir Džile,jie laukė manęs.
-Labas ,Šele,-kaip niekada laiminga tarė Džilė.
-Sveiki,-gergžinčiu balsu atsakiau.
-Peršalai?-paklausė Alonas.
-Manau,kad susirgau,nes man be proto šalta.
-Tai,ko atėjai?-įsiterpė Miranda.
-Reikalų turiu,dar istorija.-numykiau.
-Ach,taip istorija..-taip pat numykė Alonas.
-Džile,ko tokia laiminga?-Miranda pažvelgė į mane ne pačiu maloniausiu žvilgsiu.
-Aš ir Edgaras draugaujame,-vos ne spiegdama iš laimės pasakė. -Jis toks nuostabus,-aš pradėjau kosėti smarkiai kosėti.-Taip jis nuostabus,-kosėdama pasakiau.
Pažvelgiau į Miranda klausdama,kada ,o ji tik trūkčiojo pečiais.
Nuėjome į matematikos pamoką,susėdime į savo vietas. Visą matematikos pamoką pradrebėjau nuo šalčio,o kai Džilė pasakė,kad tai ji ,kuri išgydė Edgaro širdį nuo manęs,dar blogiau pasijutau. Visą pamoką nesiklausiau ką sakę mokytoja,ir kelis kartus ,tai pastebėjusi ,prašė pakartoti ką sakė,aišku aš negalėjau to pakartoti. Tada ji man davė pastabą. Aš visą laiką galvojau kada jie spėjo susidraugauti ir kada ,taip gerai pažino vienas kitą.Nesupratau.
Į kabinetą įėjo pavaduotoja ir paprašė matematikės,kelių minučių,kol ji galės pasakyti kažką:
-Sveiki mokiniai,kadangi jūsų istorikė susirgo,-apsidžiaugiau išgirdusi tai.-Tai jums dabar sujungs pamoką su "D"klase.
-Anglų klaba su "D",su Edgaru vieną pamoką turėsiu būti vienam kabinete. Velnias..-suinkščiau mintyse.
-Ačiū už dėmėsi,-pasakė pavaduotoja ir išėjo.
-"Yes"su "D-kais"-džiūgavo Džile.
-Mokytoja,galiu pas medicinos sesele?-paklausiau.
-Pamokos liko vos kelios minutės,palauk,-piktokai atkirto matematikė.
Dabar mane taip pylė karštis,rodėsi įkritus į sniegą taip pat degčiau.Pagalvojus dabar apie Edgarą man pasidarydavo negera.
Skambutis.
Visi susidėjome daiktus ir ėjome prie anglų kalbos kabineto. Ten jau buvo būrelis "D-kų",ne išimtis ,jog ten stovėjo ir Edgaras. Pasijutau dar blogiau.
jis artėjo prie mūsų,o aš pradėjau kosėti. Edgaras pasisveikino,o aš kosėjau,pradėjau mėlti nuo nesibaigiančio kosulio. Man apsvaigo galva,atsirėmiau į sieną,susiėmiau už gerklės,nes pradėjau dūsti. Visi mane stebėjo ir pradėjo jaudintis. Aš atsišliejau į sieną kosėjau ir dusau vienu metu.
Apalpau.
Mano akys aptemo,mačiau Aloną,Džilę,kuri buvo apkabinusi Edgarą ir išsigandusią Mirandą.
Primas sureagavo Alonas,jis pakėlė mane nuo žemės ,pažiūrėjo ar yra pulsas,liepė Mirandai nubėgti pas medicinos sesutę. Aš visa degiau,buvau baltos odos lyg albinosė. Medicinos sesutė greit atsidūrė greta manęs,apžiūrėjo ir iškvietė greitąją pagalbą. Visi būriavosi aplink mane. Karts nuo karto pramerkdavau akis ir matydavau Aloną,bet taip pat greit vėl prarasdavau sąmonę. Girdėjau aplink save žmonių balsus,bet nė vieno iš jų nepažinojau.
Atsibudau palatoje apkarstyta visokių laidų,kurie mane jungė prie aparatų. Nelabai supratau kur esu,bet išgirdau pažįstamą balsą:
-Šele,viskas gerai,-išsigandęs Dinas bandė raminti mane.
-Kur aš?-pasimetusi žiūrėjau į visas puses.
-Ligoninėje,juk nualpai mokykloje,-baimindamasis pasakė brolis.
-Aš atsimenu,jog stovėjau ir pradėjau labai kosėti,o po to visur buvo juoda,tada mačiau Aloną ir girdėjau daug balsų.
-Viskas gerai.
-Dinai aš atsiprašau,-nusivyliau savimi,kad nepaklausiau jo pasakiau.
-Viskas gerai,nėra dėl ko atsiprašyti.
Aš dar sunkiai orentavausi aplinkoje,man buvo viskas taip keista,vėl pajaučiau tuos pačius simptomus ,kaip ryte ,man skaudėjo galvą,buvo šaltą ir buvau be galo užkimusi.Į palatą įėjo gydytojas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą