-Einam pasikalbėti,matau,kad kažkas ne taip,-neiškentusi Tomo žudančio žvilgsnio pasakiau.
Nuėjome į nuošalų kampą.
-Kas yra?-apsimečiau nesuprantanti kas vyksta.
-Paaiškink,kaip atsitiko iš tiesų?-nusivylusiai tarė,jis jautė nepasitikėjimą juo.Bet aš juk tikėjau ir norėjau jam viską pasakyti,tik bijojau,kad jis jaudinsis.
-Tikrai nori žinoti?-nuliūdau akimirksniu.
-Taip,-liesdamas skruostą rimtai pasakė.
-Pirmiausia,tai prižadėk nesijaudinti,-jis linktelėjo,skambėjo,lyg mane kas būtų sumušę.-Taigi grįžau namo įsijungiau muziką ir šokau,kai staiga aptemo akyse,pradėjo svaigti galva,bei lietis vaizdas.
Prabudau ant grindų su skaudančia ir kruvina kakta,grotuvas jau senai negrojo dainų.Aš buvau be sąmonės,apie tris valandas,ir ko gero dar būčiau buvusi,jei mama nebūtų beldusi į duris,-pasakiau viską ir kažkodėl nupurtė kūną.-Aš nežinau,kas man yra,aš neatsimenu daktarų diagnozių,-jo akys vėl sustingo į stiklinį žvilgsnį.
-Šele,ir tu nori pasakyti,kad visiems melavai?-nepateisindamas mano melo tėvam ir artimiesiams susiraukė.
-Aš nenorėjau rūpesčių,ir tau nesakyčiau,bet negaliu meluoti,nemoku.-apkabinau jį,nes atrodė,jog tuoj pravirksiu.
-Nuo šiol tu man sakyti viską!-nusijuokė švelniu juoku.
-Aš nesuprantu ,kas man yra,pradedu bijoti,-dar stipriau apkabinau jį.
-Viskas gerai,aš su tavimi. Tikriausia ,tau,nervinis šokas,kuris gali būti nuo per daug emocijų,ir nuo blogų,ir nuo gerų,-pabučiavo į skruostą.
-Tomai,prašau,būk su manim,-kaip maža mergaitė paprašiau.
-Visada!-ir vėl pabučiavo.
Pamažu nuėjome į kabinetą,buvo ispanų kalbos pamoka.
"Nervinis šokas,taip juk kai buvau pirmą kart,man taip ir sakė.Tad,kodėl aš nepamenu pavadinimo,juk nėra toks jau sudėtingas..aj tiek to"-svarsčiau per pamoką.
-Apie ką hgalvoji?-pertraukė mano mintis Dydsas.
-Ką apsirengti rytojui,-tyliai nusijuokiau.
Oh,taip aš juk Tomui,nepasakiau,dėl rytojaus,o jis ir nesiteiravo dar kartą.
-O,velnias,-susiraukė Dydsas.-Pamiršau Angela pakviest.Staiga klasėje prasidėjo burkavimas,nes regis dauguma vaikinų buvo pamiršę pakviesti savo antrasias puses,į šokius.
-Šele,eisi su manimi?-pasisukus į žaliaakį išgirdau klausimą,kurio laukiau.
-Net neabejok,-nusijuokiau.
Pamokos pasibaigė,mano brangus žaliaakis parvežė mane namo.Nuo tos minutės,kai pasakiau ,kad nualpau,jis labai atidžiai mane stebi ir dar daugiau rūpinasi.
-Mami,-vos įėjusi surikau.-Man reikai į prekybos centrą,noriu sunkelės šokiųvakarui.
-Puiku,važiuojam,mes su močiute tau padėsim ką nors išsirinkti,-maloniai tarė.
Nuvykome į suknelių parduotuvę.O tenai begalės gražių suknių,bet man labiausia į akis krito tamsiai mėlyna suknelė.
Iki kelių,šiek tiek papūsta,su apvalia iškirpte,iš tiesų labai daili." Kaip tik man."Kamputyje stovėjo taip tat tamsiai mėlyni bateliai,puikiai derantys prie sunkios.
-Noriu šitos,-rodydama į išrinktą pasakiau.-Einu pasimatuoti.
-Ach,mano kūna papuošė mėlynas aksomas,labai maloni medžiaga,atrodžiau daug gražesnė,kaip sakoma"ne žmogus drabužį puošia,o drabužis žmogų.",bateliai taip pat puikiai tiko,ir man labai patiko.
-Tau tinka,-šypsodamasi pasakė močiutė Ty,ir mama.
-Perkam,-nusijuokiau.
Pardavėja supakavo pirkinius į kartonines dėžes,jas perrišo raudonu kaspinu ir padavė man,su šypsena nulėkiau prie mamos mašinos.
Nuėjome į nuošalų kampą.
-Kas yra?-apsimečiau nesuprantanti kas vyksta.
-Paaiškink,kaip atsitiko iš tiesų?-nusivylusiai tarė,jis jautė nepasitikėjimą juo.Bet aš juk tikėjau ir norėjau jam viską pasakyti,tik bijojau,kad jis jaudinsis.
-Tikrai nori žinoti?-nuliūdau akimirksniu.
-Taip,-liesdamas skruostą rimtai pasakė.
-Pirmiausia,tai prižadėk nesijaudinti,-jis linktelėjo,skambėjo,lyg mane kas būtų sumušę.-Taigi grįžau namo įsijungiau muziką ir šokau,kai staiga aptemo akyse,pradėjo svaigti galva,bei lietis vaizdas.
Prabudau ant grindų su skaudančia ir kruvina kakta,grotuvas jau senai negrojo dainų.Aš buvau be sąmonės,apie tris valandas,ir ko gero dar būčiau buvusi,jei mama nebūtų beldusi į duris,-pasakiau viską ir kažkodėl nupurtė kūną.-Aš nežinau,kas man yra,aš neatsimenu daktarų diagnozių,-jo akys vėl sustingo į stiklinį žvilgsnį.
-Šele,ir tu nori pasakyti,kad visiems melavai?-nepateisindamas mano melo tėvam ir artimiesiams susiraukė.
-Aš nenorėjau rūpesčių,ir tau nesakyčiau,bet negaliu meluoti,nemoku.-apkabinau jį,nes atrodė,jog tuoj pravirksiu.
-Nuo šiol tu man sakyti viską!-nusijuokė švelniu juoku.
-Aš nesuprantu ,kas man yra,pradedu bijoti,-dar stipriau apkabinau jį.
-Viskas gerai,aš su tavimi. Tikriausia ,tau,nervinis šokas,kuris gali būti nuo per daug emocijų,ir nuo blogų,ir nuo gerų,-pabučiavo į skruostą.
-Tomai,prašau,būk su manim,-kaip maža mergaitė paprašiau.
-Visada!-ir vėl pabučiavo.
Pamažu nuėjome į kabinetą,buvo ispanų kalbos pamoka.
"Nervinis šokas,taip juk kai buvau pirmą kart,man taip ir sakė.Tad,kodėl aš nepamenu pavadinimo,juk nėra toks jau sudėtingas..aj tiek to"-svarsčiau per pamoką.
-Apie ką hgalvoji?-pertraukė mano mintis Dydsas.
-Ką apsirengti rytojui,-tyliai nusijuokiau.
Oh,taip aš juk Tomui,nepasakiau,dėl rytojaus,o jis ir nesiteiravo dar kartą.
-O,velnias,-susiraukė Dydsas.-Pamiršau Angela pakviest.Staiga klasėje prasidėjo burkavimas,nes regis dauguma vaikinų buvo pamiršę pakviesti savo antrasias puses,į šokius.
-Šele,eisi su manimi?-pasisukus į žaliaakį išgirdau klausimą,kurio laukiau.
-Net neabejok,-nusijuokiau.
Pamokos pasibaigė,mano brangus žaliaakis parvežė mane namo.Nuo tos minutės,kai pasakiau ,kad nualpau,jis labai atidžiai mane stebi ir dar daugiau rūpinasi.
-Mami,-vos įėjusi surikau.-Man reikai į prekybos centrą,noriu sunkelės šokiųvakarui.
-Puiku,važiuojam,mes su močiute tau padėsim ką nors išsirinkti,-maloniai tarė.
Nuvykome į suknelių parduotuvę.O tenai begalės gražių suknių,bet man labiausia į akis krito tamsiai mėlyna suknelė.
Iki kelių,šiek tiek papūsta,su apvalia iškirpte,iš tiesų labai daili." Kaip tik man."Kamputyje stovėjo taip tat tamsiai mėlyni bateliai,puikiai derantys prie sunkios.
-Noriu šitos,-rodydama į išrinktą pasakiau.-Einu pasimatuoti.
-Ach,mano kūna papuošė mėlynas aksomas,labai maloni medžiaga,atrodžiau daug gražesnė,kaip sakoma"ne žmogus drabužį puošia,o drabužis žmogų.",bateliai taip pat puikiai tiko,ir man labai patiko.
-Tau tinka,-šypsodamasi pasakė močiutė Ty,ir mama.
-Perkam,-nusijuokiau.
Pardavėja supakavo pirkinius į kartonines dėžes,jas perrišo raudonu kaspinu ir padavė man,su šypsena nulėkiau prie mamos mašinos.
Aš vėl jaučiuosi tokia palaiminta savo santuokoje, kai daktaras Osagiede'as sugrąžino mano vyrą, kuris su manimi atsiskyrė gerus 3 mėnesius. Am Giovanni Roel pagal vardą. Nors ir turiu burną visame kūne, nepakaks padėkoti gydytojui Osagiede už jo pagalbą mano gyvenime. Mano vyras 3 mėnesius išsiskyrė su manimi ir be jo kentėjo skausmai ir kančios. Taigi, aš visur ieškojau pagalbos, bet niekas nepasisekė, kol turėjau omenyje daktarą Osagiede, su kuriuo susisiekiau internetu. Aš jam paaiškinau savo situaciją ir jis pažadėjo, kad mano vyras grįš pas mane per 24–48 valandas, kol mano širdis vis dar plaka už jį. Aš tikėjau juo ir jis paruošė man burtą, o mano vyras paskambino man tiksliai, kai pasakė daktaras Osagiede. Jis maldavo ir sakė, kad man reikia manęs, ir mes vėl gyvename laimingai pastaruosius 9 mėnesius. Visi ten skaitantys mano straipsnį, kuriai reikia pagalbos, turėtų su juo susisiekti ... El. Paštas: doctorosagiede75@gmail.com arba „WhatsApp“ ir „Viber“ telefonu +2349014523836
AtsakytiPanaikinti